29 metų mama, viena auginusi du mažamečius vaikučius, nepabūgo į savo širdį priimti dar vieno žmogaus – vaikų namų auklėtinės. Prabėgus vos trejiems metams, po jos namų stogu vietos atsirado ir kitai mergytei, kuriai likimas ne ką mažiau nepagailėjo šiurkščių išbandymų.
Šiandien Sigita Švambarienė kukliai pasakoja apie gautą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos globėjų šeimų apdovanojimą bei tyliai prisipažįsta, jog pagalvoja ir apie dar vieno vaikučio globą.
Širdies padiktuoti sprendimai
Dauguma pažįstančių ar iš šalies stebinčių Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigę Sigitą Švambarienę greičiausiai sutiktų, jog iš esmės ji augina ne keturis, o visą šimtą vaikų – kiekvienas sutiktas visada paglostomas, pamyluojamas, pakalbinamas. Vargstančių šeimų vaikams ji niekada nesibodi paieškoti pagalbos ar pati ją suteikti.
„Man nuo pat vaikystės buvo artima globoti silpnesnį, padėti tam, kuris skriaudžiamas. Aš visada stovėjau pusėje tų žmonių, kuriems sunkiau“, – kalbėjo moteris.
„Tu supranti, kad negali išgelbėti viso pasaulio, bet gali išgelbėti pasaulį vienam ar dviem žmonėms. Stebuklas įvyksta tada, kai mes susijungiam kažkokiam vienam geram tikslui, ir mes jo siekiame kartu“, – sako Sigita Švambarienė.
Ji pasakojo, jog nuo vaikystės galvojo, kad dirbs vaikų namuose. Šiandien Medeikių vaikų namuose ji yra dvasinė vadovė.
S. Švambarienė jau nepamena, kaip jai kilo mintis imti globoti auklėtinį iš vaikų namų. „Kartais gyvenime nutinka tokių situacijų, kada tu turi daryti sprendimus, ir juos darai tokius, kokius tau diktuoja širdis, kaip tiki, kad yra gerai elgtis“, – kalbėjo ji.
Paklausta, iš kur vieniša dviejų vaikų motina turėjo tiek drąsos prisiimti globoti dar du vaikučius, S. Švambarienė nepamiršo savo gilių tikėjimo šaknų ir mano, jog tos drąsos jai suteikė Dievas.
Meilė už pinigus?
Dauguma aplinkinių Sigitos Švambarienės pasirinkimą pasiimti globoti vaiką priėmė skeptiškai. Pasak jos, mama buvo viena teigiamiausiai sureagavusių į tokį jos sprendimą. Draugės sakė, kad niekada negalėtų į savo šeimas priimti, pasak jų, svetimo vaiko.
„Mano supratimu, tie vaikai yra visų mūsų, jie yra visuomenės, valstybės. Bet kai jis ateina į mano šeimą, jis tampa mano, o ne lieka svetimas“, – kalbėjo moteris.
Pasak pašnekovės, daug kas manė, jog ši globoti vaikus norinti tik dėl pinigų. Tokių kalbų ji išgirstanti dar ir dabar. Dauguma žmonių mano, kad globėjams pinigai skiriami už tai, kad jie prižiūri vaiką – kaip uždarbis, o ne už jo aprūpinimą. Anot S. Švambarienės, lėšos reikalingos tam, jog vaikas netaptų pinigine našta. Ji įvardino, kad vaikų globos namuose vieno vaiko išlaikymui skiriamų lėšų vidurkis yra apie 1400 litų per mėnesį. Globėja gauna kone triskart mažesnę sumą – 520 litų. „Aš džiaugiuosi, kad valstybė man padeda užauginti žmogų, bet aš nesijaučiu ją išnaudojanti, kadangi valstybė pinigus moka ne man, o padeda užaugti vaikui“, – kalbėjo ji.
Įsivaikinus vaiką įtėviui pinigai už globą neskiriami. Sigita Švambarienė mano, kad turint širdyje meilės globoti dar du vaikus, tačiau neturint resursų tą padaryti, pasinaudoti valstybės teikiama parama yra visiškai suprantama. „Aš tiesiog finansiškai nepajėgčiau jų įsivaikinti“, – sakė pašnekovė.
Nepagrįstos baimės
Daugelis į įsivaikinimą skeptiškai žiūrinčių asmenų argumentuoja tuo, kad nežinia, kokie yra ne biologinio vaiko genai, ir niekada negali prognozuoti, koks jis bus, kai užaugs. Į šį teiginį S. Švambarienė vienareikšmiškai atsako, jog nė vienas nežinome, kokius genus sudedame į savo vaikus. „Gal mano proseneliai ar proproseneliai buvo kokie nors girtuokliai ar recidyvistai. Jei yra bent vienas procentas tokių šansų, vadinasi, toks pat vaikas gali gimti ir mano šeimoje. Juk aš savo vaiko neatsižadėsiu todėl, kad jis toks“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji mano, kad vienas svarbiausių dalykų yra dvasiniai ryšiai, kurie susiformuoja bėgant laikui.
S. Švambarienė pasakojo, jog nė vieno vaiko globoti ji nesumanė iš karto jo nepažinodama. Visų pirma, tam tikrą laiko tarpą vaikai lankydavosi moters namuose, ten praleisdavo savaitgalius, šventes. Biologiniai vaikai abu kartus susibičiuliavo su mergaitėmis.
Skaudžiausia, anot pašnekovės, būdavo matyti, kaip po kartu praleisto laiko vaikams būdavo sunku grįžti atgal į globos namus. „Po savaitgalio, pirmadienį, besiruošdama vaiką vežti į vaikų namus, matydavau, jog jis daro viską, kad tik jo neišvežčiau atgal. Tarkime, ilgai rišasi batų raištelius, nesikelia iš lovos, o einant pro duris jau ir ašaros ima byrėti. Matydavau, kaip tai yra sunku, tai matė ir mano biologiniai vaikai“, – kalbėjo globėja.
Lygiavertis šeimos narys
S. Švambarienė pasakoja, kad jos šeimoje biologinių ir globojamų vaikų tarpusavio santykiai visada būdavo normalūs – kaip ir visi vaikai jie pykdavosi ir draugaudavo, tačiau niekada nė vienam nekildavo mintis globojamus vaikus išskirti kaip nelygiaverčius. Moteris priduria, jog svarbiausia yra apie tai su vaikais šnekėtis.
Pašnekovė pasakoja, jog ruošiantis į šeimą priimti globotinį, nepilnametės biologinės atžalos Vaiko teisių apsaugos tarnyboje turi parašyti sutikimus, kad tas žmogus nuo šiol gyvens kartu su jais kaip brolis ar sesuo. „Ir mes su vaikais prieš kiekvieną ateinantį naują gyventoją rimtai kalbėdavomės. Aš pasakydavau, kad mes dabar padarome sutartį, pasižadame vieni kitiems, priimame žmogų ir kelio atgal nėra“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji minėjo, kad iš šalies stebėdama globojamų ir biologinių vaikų santykius, neįžiūri, jog jie kuo nors skirtųsi.
Kita vertus, sunkiausia auginant globojamus vaikus S. Švambarienei atrodo situacija, kada vaikui tenka ko nors neleisti. Vaikas tai priima kaip diskriminaciją. Pasak jos, kai ko nors neleidi biologiniam vaikui, jis to pernelyg nesureikšmina, nors ir pyksta. Kai ką nors uždrausti tenka globotiniui, sulaukiama priekaištų, jog jis nėra mylimas taip pat kaip biologinis vaikas.
„Žmogus nesupranta, kad tu neleidi dėl to, jog linki tik gero. Atsiranda vietos pykčiui, nereikalingoms interpretacijoms, kada pataikoma į pačią jautriausią vietą. Gali širdį ištraukti sakydamas, jog aš tau to neleidžiu tik dėl to, kad tau linkiu gero, bet tai dažnai liks nesuprasta“, – kalbėjo S. Švambarienė.
Kiekvieno vaiko atėjimas į šeimą – vis kitoks
Globėja pasakoja, jog tarp vaiko ir jos visada atsirasdavęs ryšys, kurį sunku apibūdinti. Kiekvienas vaikas į šeimą patenka vis kitaip. Yra įvairių istorijų, kada net patys vaikai ateina į namus ir paprašo pagalbos, ir likimas suklosto taip, jog juose ir lieka. Kartą, pasakoja S. Švambarienė, sprendimui pasiimti globoti vaiką įtakos turėjo tai, kad jis atrodė labiausiai nuskriaustas iš visų globos namų auklėtinių. „Galbūt užaugę vienas ar kitas globojamas vaikas galės išdidžiai pasakyti, kad augo šeimoje, ne savo biologinėje – globojančioje, bet augo šeimoje“, – vylėsi Sigita Švambarienė.
Pašnekovė pasakoja, jog yra buvę, kad į ją patarimo kreipėsi žmonės, galvoję apie globą ir įvaikinimą. Moteris džiaugiasi tuo, jog šia tema jai teko kalbėtis su keturiomis šeimomis, ir šiuo metu visos globoja vaikus.
Svarbu pradėti nuo savęs
Ar nėra sunku išsirinkti globoti vieną vaiką ir žinoti, kad jis tėra tik maža dalis tų, kuriems trūksta šilumos ir meilės?
„Tu supranti, kad negali išgelbėti viso pasaulio, bet gali išgelbėti pasaulį vienam ar dviem žmonėms. Stebuklas įvyksta tada, kai mes susijungiam kažkokiam vienam geram tikslui, ir mes jo siekiame kartu“, – mano pašnekovė. Pasak jos, atsiradus daugiau šeimų, kurios norėtų pakeisti tokių vaikų gyvenimus, jų visai neliktų globos namuose.
„Jeigu aš esu visuomenės dalis, jeigu man rūpi, kaip ta visuomenė funkcionuos, mes turime liautis pykę ant vaikų namų auklėtinių ir pripažinti, kad galime pakeisti tų vaikų gyvenimus.
Aš visada klausiu kiekvieno, kuris pradeda neigiamai kalbėti apie gyvenančius vaikų namuose, ką tu konkrečiai padarei, kad tų vaikų namų būtų mažiau?“ – pridūrė S. Švambarienė.
Laimės trupiniai
Kai kurios šeimos vaikų namų globotinius į savo namus pasiima tik savaitgaliams ar atostogoms. Vieni jų po kiek laiko vaikus pasiima globoti, kiti ne. Atsiranda manančių, jog tai tėra žaidimas vaikų jausmais – duodi šiek tiek paragauti, o paskui atimi. S. Švambarienė, kurios vieno vaiko globa buvo būtent tokių pasimatymų rezultatas, mano, jog pirmiausia tokiems išvykimams ne pas giminaičius reikia labai gerai paruošti vaiką. Pati globėja ir Medeikių vaikų namų direktorė mano, jog vaikas neturėtų būti jaunesnis kaip penkerių metų. Vyresnieji adekvačiai suvokia situaciją ir patys gali pasirinkti žinodami, jog išvykos tebus trumpalaikės. „Šiuo atveju aš vertinu Medeikių vaikų namus, kada 12–13 metų vaikai išvažiuodavo Kalėdoms. Į vaikų namus jie parvažiuodavo laimingi – šeimose švęsdavo Kalėdas, gaudavo dovanų, buvo mylimi, jais buvo rūpinamasi. Aišku, sugrįžimas visuomet būna sunkus“, – pasakojo S. Švambarienė.
Kita vertus, moteris pasakoja istorijas, kada kai kurie žmonės globą prisiteisdavo, o po metų vaiką grąžindavo į vaikų namus argumentuodami tuo, kad šis esą neatitiko jų lūkesčių. Tokių atvejų yra pasitaikę net Biržuose. Teismo keliu grąžinus globotinį prarandama bet kokia galimybė kada nors dar įsivaikinti ar tapti globėju. O svarbiausia – tokiu būdu padaroma didžiulė žala vaikui. Šiuo metu prieš pasiimant globoti vaiką yra vykdomi privalomi globėjų mokymai, kada įtėviai supažindinami su realia padėtimi ir galimais nutikimais.
Du neatsiejami gyvenimai
Pasak S. Švambarienės, šiuo metu rekomenduojama nuo pat mažens vaikams sakyti, jog jie yra įvaikinti, nors tai visgi yra kiekvienos šeimos pasirinkimas.
„Man nuo pat pradžių buvo aišku, kad aš negaliu iš globotinių pavogti jų praeities. Žinau vieną labai sunkų atvejį, kada suaugęs žmogus sužinojo, jog yra įvaikintas, ir jam tai buvo didžiulis smūgis. Žmogus ėmė niekuo nebepasitikėti ir nekęsti savo įtėvių. Manau, kad tokios problemos nereikėtų užsiauginti. Reikėtų nuo pat mažens kalbėti, kad žmogus žinotų visą tiesą“, – kalbėjo moteris.
Ji pasakoja, jog abu jos globojami vaikai puikiai žino, kur yra jų biologinės šeimos, patys gali pasirinkti, ar nori matyti savo šeimos narius.
Visgi S. Švambarienė atsimena įvairių istorijų, kada biologinių šeimos narių kišimasis į globotinio gyvenimą jiems padaro moralinės žalos. „Tai yra tų vaikų tragedija, aš sutinku. Bet kad ir kaip bebūtų, manau, kad vis dėlto tai yra geresnis gyvenimas nei vaikų namuose, kur kiekvienas kovoja už savo vietą po saule. O gyvenant su globėjais jiems nereikia kovoti, įrodinėti, kad yra vertingi. Vien tai, kad gyvena su manimi, reiškia, kad man jie nėra šiaip statistinis vienetas vaikų namuose. Jie yra mano šeimos dalis“, – sako globėja.
Aistė Vitkauskaitė
