Kunigas, atsargos karininkas leitenantas, katalikų teologijos bakalauras, smulkaus verslo organizatorius. Taip pat užsiima karate shotokan ir atlieka krikščionišką repą. Draugai ir aplinkiniai, kurie pažįsta Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapijos vikarą kunigą Kastytį Šulčių, žino, kad tikrai kalbama apie vieną ir tą patį žmogų.
Nors su kunigu daugiausiai ketinome kalbėti apie jo polinkį į repo muziką ir kaip tai padeda lengviau rasti tarpusavio ryšį su jaunaisiais parapijiečiais, vos užsiminus apie pašaukimą pirmoji pokalbio dalis pakrypo visai kita linkme. Itin daug laiko skiriantis bendravimui su maištingais, savęs ieškančiais jaunuoliais, K. Šulčius bet kuria tema mintis dėsto lengva, paprasta, kiekvienam suprantama forma. „Esu atviras žmogus“, ‒ šypsosi jis.
Pirmas klausimas, kurį norisi užduoti Jums ‒ apie pašaukimą. Ne tiek Jūsų, kaip kunigo pašaukimą, bet plačiau apie tai. Juk kai žmogus atranda savo kelią, gyvenimas tampa daug lengvesnis. Ką galėtumėte patarti tiems, kurie jo vis dar ieško?
Nelabai galėčiau patarti žmogui, kuris savo gyvenime autoritetu, vedliu nelaiko Dievo. Galiu kalbėti tiems, kurie yra tikintys krikščionys, tada galėčiau atsakyti, kad yra tam tikra gradacija. Aišku, galima kalbėti apskritai apie pašaukimą būti žmogumi, ar individas išgyvena pašaukimą ir džiaugsmą, kad yra žmogus ir kam jisai už tai dėkoja. Ar tai vyksta savaime, ar atsitiktinai jis tapo žmogumi čia, šitame laikmetyje, šiame amžiuje? Aš, kaip tinkintis, manau, kad buvau suplanuotas dar prieš pasaulio sukūrimą iš Dievo pusės. Taigi, aš pirmiausia išgyvenu pašaukimą kaip žmogus, taip pat galima kalbėti apie pašaukimą būti vyru.
Po to seka pašaukimas būti krikščioniu, o iš to kyla visi kiti pašaukimai: krikščioniškai šeimai, kunigystei ar vienuolio gyvenimui. Dar yra viengungio gyvenimas, bet krikščioniškoje plotmėje tai gana egoistiškas variantas, nebent nebūdamas kunigu ar vienuoliu jis aktyviai užsiima kažkokia veikla. Pasauliečio pašaukimas taip pat garbingas, jie taip pat turi savas erdves, kuriose gali skelbti Dievą.
Paskui kiekvienas ‒ kunigas, ar šeimos žmogus, vienuolis, viengungis išgyvena profesinius pašaukimus. Tarkime, aš esu kunigas, bet turiu tris specialybes: esu smulkaus verslo organizatorius, atsargos karininkas leitenantas ‒ turiu pėstininkų būrio vado kvalifikaciją ir pagal VDU turiu katalikų teologijos bakalauro kvalifikacijos laipsnį. Taip pat esu atradęs savo sportą – karatė shotokan, o prie kunigystės dar prisideda veikla, susijusi su krikščionišku repu. Visa tai aš išvardinau, kaip pavyzdį, kaip galima išgyventi pašaukimus.
Kodėl aš pasakiau, kad skirtingai galiu kalbėti tikintiems ir netikintiems? Su netikinčiu gali kalbėti tik apie pašaukimą būti žmogumi. Aišku, ir apie profesiją ‒ iš kur ją kildina, kaip supranta, kodėl yra vienoje ar kitoje srityje laimingas ar nelaimingas. Sakyčiau, kad pašaukimai yra tam tikra paslaptis, tačiau tuo pat metu mes turime ir tam tikrus dėsningumus. Kodėl šiandien šeimos nesubrandina pašaukimu į šeimą? Yra pašaukimų į šeimą krizė, žmogus jo neišgyvena, eksperimentuoja, gyvena be santuokos, gimdo vaikus.
Galbūt ateina susituokti bažnyčioje po to, kai jau viską išbando, tikisi, kad santuokos sakramentas, bažnyčia išgelbės juos, bet pradeda nusivilti, nes nebepatiria pirminių įspūdžių – pirmosios nakties, gyvenimo šeimoje, kuomet dar moteris nesilaukia vaiko, etapo kuomet laukiasi, laiko kai gimsta. Viską reikėtų patirti šeimoje, o ne už šeimos ribų. Šiandien šeimose pašaukimai yra kažkaip užgniaužiami, nesuteikiamos sąlygos mažiesiems krikščionims, už kuriuos prisiėmę atsakomybę tėvai ir krikšto tėvai, užaugti gerais krikščionimis.
Taigi, šiuolaikinę visuomenę yra ištikusi rimta vertybių krizė?
Yra krizė, žmogus neišgyvena pašaukimo, bet, aišku, galima surasti tam tikrus dėsningumus, priežastis, kodėl taip yra. Pavyzdžiui, kiek žmogus šiandien patiria tylos, santykio su Dievu, kuris (mes tikime) yra pašaukimo autorius, juos diktuoja, bet žmogus negirdi. Kita įvardijama aplinkybė yra atsakomybės vengimas, jaunimas vengia įsipareigoti, o tai liečia visus pašaukimus ‒ kunigystės, šeimos, vienuolystės. Kartais sako, kad jaučia tą pašaukimą į kunigystę, bet bijo įsipareigoti.
Kaip sakoma, jauno žmogaus ausyse dabar visą laiką yra ausinės, pastoviai skamba muzika, kai jis kažkur eina, važiuoja kažkur, kur vėl vyksta bendravimas. Kada jis patiria tylą, kurioje tie pašaukimai yra išgirstami? Ar jis švenčia sekmadienį, ar eina išpažinties, komunijos?
Šiuo metu man aktualiausias klausimas, apie kurį Lietuvoje kol kas mažai kalbama, kurio padarinius aš matau, tai kad masiškai žudosi vyrai. Esu kaimiškos parapijos kunigas, tačiau ir mano aplinkoje iš per metus murusių 15 vyrų rasi du ar tris savižudžius. Jonavoje ir aplinkiniuose rajonuose tas pats, aš nežinau, kodėl visi tyli. Jei žmogus nėra žinomas, kaip Aurimas Dautartas, niekas apie tai nekalba.
Ar bažnyčia per savo konservatyvumą per daug neatitolo nuo žmonių?
Kad bažnyčia yra konservatyvi – apgaulingi, propagandiniai stereotipai. Pavyzdžiui, atsiverskite Jokūbo parapijos interneto tinklapį ir pamatysite, kokio kalibro veikla yra Jonavoje – žmogus sutriktų bandydamas pasirinkti, kokia veikla galėtų užsiimti. Jaunam, senam ar vidutinio amžiaus parapijiečiui – užsiėmimas atsiras visiems.
Kunigai Lietuvoje apibūdinami ganėtinai neigiamai. Aišku, taip yra ne tik pas mus, bet lietuviai tiesmukiški – ką išgirdo, tuo ir tiki. Užsienyje viskas kiek kitaip, pavyzdžiui, jei Londone eini gatve su kunigo ženklais, joks žmogus nepraeis nepasisveikinęs, nesvarbu, kokio amžiaus ar tikėjimo jis būtų. Žinai, kad kai grįši į Lietuvą, čia bus kaip pragaras, čia tu esi kaip koks šuo. Aišku, čia mūsų tėvynė, mūsų laukai, baras, kuriame mes dirbame. Susidaro toks įspūdis, kad per 20 metų nepriklausomybės dvasinio ugdymo situacija ėjo blogyn.
Jeigu tu nebendrauji su tuo, kas tau suteikė gyvybę, sunku rasti motyvaciją, suprasti, kodėl gyveni šioje žemėje. Jeigu esi krikščionis, tau dera kriščioniški dalykai. Tai kad šiuolaikiniai krikščonys šventai įtiki į visai nekrikščioniškus dalykus ir gali su kunigu ginčytis iki pažaliavimo įrodinėdami savo tiesas, rodo, kad bendruomenės nariai yra suklaidinti. Jie turi tiek įsitikinimų, tiek prietarų, iškreipto tikėjimo dalykų.
Galbūt bažnyčia tiesiog neranda to ryšio su žmogumi?
Esmė visiškai kitokia. Lietuvoje statistinių katalikų yra maždaug 80 proc., tačiau kas iš to. Bažnyčia yra visi pakrikštyti nariai, tačiau jei žmogus neišgyvena krikščionio pašaukimo, nežino, kad turi bendruomenę, iš to nėra jokios naudos. Dėl ko žmonės žudosi? Ogi todėl, kad jie yra atitrūkę nuo savo bendruomenės. Jei būsi vienas, velnias tave greitai suės. Aš jų nekaltinu, bet ieškau problemos sprendimo, jos šaknų. Aš nemanau, kad jie turėjo santykį su Dievu iki paskutinės akimirkos, kol nusižudė, kad eidavo išpažinties, sekmadieniais į bažnyčią. Tiesiog katalikas nutolo nuo savo gyvenimo būdo principų. Bažnyčia tai nėra kažkas, ko tu nežinai – jei esi katalikas, tu esi bažnyčia. Koks tu, tokia ir bažnyčia.
Dalis katalikų savo bažnyčios nėra atradę, nors patys ir yra bažnyčia ‒ juk ji susideda iš gyvų krikščionių, o ne iš pastatų. Kaltinti bažnyčią, kai tu pats esi jos narys, bet nieko nepridėjai, yra vaikiška. Aišku, tada galima ją palikti, kaip kad daug žmonių dabar palieka Lietuvą. Šiandien yra daug balsų, kurie žmogų klaidina, vilioja kažkokiais klaidingai pažadais. Reikia vadinti daiktu tikraisiais vardais - jeigu esu krikščionis, turiu laikytis savo kelio.
Krikščionybė užleidžia savo pozicijas?
Taip, jie atitolo nuo savo šaknų. Kažkuris popiežius yra pasakęs, kad krikščioniškoji Europa islamėja, o ką tai reiškia? Kad tiek kovoję krikščionys pozicijas dabar užleidžia laisva valia. Aišku, tai nėra karas, bet krikščionybė praranda savo identitetą, autentiškumą. Galime kaip pavyzdį imti ir Lietuvą – kaip greitai visi pamiršo, per ką į mūsų šalį atėjo švietimas. Per bažnyčią. Nebent norime vėl grįžti į pagonybę, išeiti į miškus ir vėl garbinti ąžuolus. Kaip aš dažnai sakau, nejaugi mes šiais laikais važinėsim su arkliais.
Galbūt žmonės nori pasirinkimo laisvės?
Aš puikiai tai suprantu, bet visi tiesiog ieško pasiteisinimų. Jeigu žmogus blogas tikintysis – kalta bažnyčia. Kaip jau sakiau, kiekvienas pamiršta, kad pats yra bažnyčios narys. Pasiteisinimų galima rasti, tačiau jei kyla tokios problemos, vadinasi, tėvai ir krikšto tėvai neatliko savo darbo.
Antrąją interviu su kunigu Kastyčiu Šulčiumi dalį skaitykite rytoj.
