Kultūros reformos „garvežiu“ vadinama Kultūros taryba turėtų išlaisvinti Kultūros ministerijos darbuotojų rankas, kad jos susitelktų į politikos formavimą, o ne dalytų menkas lėšas kultūros ir meno projektams.
Įsteigus ekspertinę Kultūros tarybą ir jos administraciją, naujoji struktūra perimtų Kultūros rėmimo fondo funkcijas ir lėšas.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, trečiadienį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje pristatęs Kultūros tarybos koncepciją, pabrėžė, kad naujosios struktūros kūrimas yra labai šiuolaikiškas žingsnis.
„Skaidrumo prasme Valstybės kontrolė visiškai teisi, kad pinigų skirstymas ir ekspertavimas turi būti per „ištiestos rankos“ principą nuo politikų ir politinės mašinos. Ir dar vienas aspektas – mes nuolat kalbame apie integraciją į Šiaurės ir Baltijos regioną, tai tokios tarybos atsiradimas būtų labai „šiaurietiškas“ žingsnis, nes visa Skandinavija turi tokias tarybas“, – motyvavo Kultūros tarybos reikalingumą ministras.
Ekspertinė Kultūros taryba įgyvendintų ministerijos formuojamą kultūros politiką, vykdytų konkursinį meno projektų finansavimą bei dalyvautų įgyvendinant kultūros plėtros programas. Koncepcijoje numatoma, kad Kultūros tarybą sudarys 11 narių – tris deleguos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, tris rinks visuomeninės menų organizacijos, dar penkis deleguos kultūros ministras, pasiliekantis teisę rinktis, ką norėtų matyti taryboje.
Svarstoma į Kultūros tarybą įtraukti ekspertus iš viešojo administravimo sektoriaus ir akademinės aplinkos, o pirmininku, pasak A. Gelūno, turėtų būti labai gerbiamas ir autoritetingas kultūros pasaulio žmogus, kuriam politikai neturėtų įtakos. Tarybos pirmininkas dirbtų pagal terminuotą trejų metų darbo sutartį, o tarybos nariai – visuomeniniais pagrindais, atlyginant jiems už darbą posėdžiuose. Remiantis skandinaviška patirtimi, tarybos nariu negalėtų būti valstybės tarnautojas.
Kultūros tarybos – biudžetinės valstybės įstaigos – sudėtį ir jos pirmininką kultūros ministro teikimu trejų metų kadencijai tvirtins Vyriausybė.
Manoma, kad Kultūros taryba galėtų pradėti darbą nuo kitų metų pradžios, o jai lėšų būtų rasta optimizuojant Kultūros ministerijos veiklą. Tarybai būtų skirtos dabartinio Kultūros rėmimo fondo lėšos, taip pat valstybės biudžeto lėšos, skirtos menams, išskyrus kiną bei infrastruktūrą, nes kino sritis, pasak ministro, labai apsunkintų tarybos padėtį, todėl kino meno ir industrijos sričiai būtų steigiamas Lietuvos kino institutas.
Tarybos darbą organizuotų administracija, kurios darbuotojų skaičių ir administravimui skirtą lėšų dalį tvirtins kultūros ministras. Administracijos darbuotojai dirbs pagal darbo sutartis, tačiau ministras dar neįvardija nei jų skaičiaus, nei administravimui numatomų lėšų dydžio. „Kiekvienai meno šakai reikės bent po vieną žmogų, nes dabar Kultūros rėmimo fondo administracijoje vienas žmogus turi aprėpti, pavyzdžiui, visus scenos menus, o tai atsiliepia darbo kokybei“, – teigė ministras.
Kultūros tarybą ir jos administraciją ketinama įkurdinti Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro patalpose Žvėryne, o minėtojo centro dabar teikiamos paslaugos būtų perkamos skelbiant konkursą tuo užsiimančioms įmonėms.
„Mes viską apsvarstėme ir galime kalbėti ne tik, kad steigsime dar vieną biudžetinę įstaigą ir duokite mums 700 tūkstančių (litų) išlaikymui. Tikrai taip nebus. Ir pastatai daugmaž numatyti, ir etatai persidėlios...“ – kalbėjo Seimo komitete ministras.
Dar šioje Seimo pavasario sesijoje tikimasi priimti Kultūros politikos įstatymą, kurio projektą Kultūros ministerija žada parengti, pasak ministro, „žaibiškai“. Kultūros politikos įstatymas, jo iniciatorių teigimu, padėtų kultūros infrastruktūrai Lietuvoje gauti lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Lietuva siekia suspėti dalyvauti kultūros plėtrai skirtoje 2014–2020 metų struktūrinių fondų programoje.
