Kristina Savickytė, aktorė, trijų vaikų mama.
„Žinau, tėvystė yra labai sunkus darbas ir atsakomybė, reikalaujantis jėgų, pasiaukojamo, darbo su savimi, sužadinantis mums, tėvams, savo pačių vaikystės patirtis – deja, ne visada tas, kuriomis norime džiaugtis ar girtis. Todėl šalia besąlygiškos meilės vaikui atsiranda bejėgystė, autoriteto klausimas, pasimetimas, kas teisinga, o kas – ne. Man atrodo, kad dabar labai svarbu stiprinti būtent meilės ir pagarbos augančiam žmogui liniją, o bejėgystei, nežinojimui – telkti pagalbą bei paramą tėvams. Valstybės mastu – svarbu užtikrinti jau esamo Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo tinkamą finansavimą ir įgyvendinimą. Turime siekti, kad smurtas prieš vaiką būtų neteisinamas ir nekvestionuojamas. Pradėti kiekvienam nuo savęs, apsidairyti – kuo galiu prisidėti pats – ir taip padėti įvykti esminiam pokyčiui mūsų visuomenėje. Mano vaikai šito nusipelno, neabejoju, kad to nusipelno ir kiekvienas Lietuvos vaikas.“
Algirdas Gataveckas, menininkas, visuomenės veikėjas.
„Mama gali pliaukštelėti vaikui? Tada vyras gali pliaukštelėti mamai. Primenu: pamatyti kraupūs vaizdai ir visa smurtu paremta veikla — tai įtakos, kurios formuoja mūsų idėjas ir įgūdžius. Žmogaus elgesys priklauso nuo bendruomenių ir vertybių. Žmonės nėra gimę smurtauti – tokie jie tampa, jei gyvena netinkamoje aplinkoje.“
Elžbieta Latėnaitė, aktorė, mama.
„Labai džiaugiuosi, kad aš ir mano vaikas gyvename šalyje, kur smurtas prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, yra draudžiamas įstatymo. Deja, aš pasigendu Vyriausybes ryžto nuosekliai vykdyti vaiko teisių reformą ir aktyviai padėti šeimoms auginti laimingus vaikus, šviesti visuomenę apie atsakingą tėvystę. Tik kai pati kreipiausi pagalbos, iš psichologės sužinojau, kad vaiko auginimas gali būti malonus ir kelti didelį džiaugsmą, o ne būti kančia. Ypač daug žinių gavau lankydama tėvystės kursus. Manau, pasirūpinti vaikų saugumu ir sukurti gražius bei tvirtus santykius su vaikais yra įmanoma, o laimingi žmonės kuria laimingą valstybę.“
Larisa Kalpokaitė, aktorė.
„Vaikystė be smurto yra reali idėja. Tiesiog įstatymą priėmėme ir nusprendėme, kad jau viską padarėme. Darbas su vaikais yra be galo atsakingas. Jei kalbame apie įstatymą prieš smurtą, tai turime kalbėti ir apie darbuotojų atsakomybę, ypatingą visapusišką jų parengimą, atsakomybę dėl netinkamo elgesio bei adekvatų atlyginimą jiems.
Įstatymas yra reikalingas: vaikas yra toks pats žmogus kaip suaugęs, tik dar jautresnis. Smurtas yra netinkama auklėjimo priemonė, vaikas yra bejėgis prieš smurtą. Pati vaikystėje esu patyrusi bendraamžių smurtą ir neadekvačią, neteisingą suaugusių reakciją į jį. Tada mane apgynė mano tėvas, o jei tėvai negina, tai kas tada apgins tą vaiką?“
Juozas Liesis, dainininkas, dviejų vaikų tėvas.
„Bijoti yra natūralu — skausmo, netekties, ryšio su brangiais žmonėmis nutrūkimo, baisu netekti vaikų. Mes suvokiame, kad nesame idealūs ir niekada tokiais nebūsim. Suvokti, kad ir tu gali atsidurti vienoje ar kitoje rizikos grupėje, taip pat gali būti labai baisu. Vaikai taip pat bijo — vorų, varlių, sliekų ir dar daugybės dalykų, kurie suaugusiam gali atrodyti juokingi.
Kai jūs mušate vaiką, kai jūs trenkiate jam, kai jūs užsimojate, vaikas netenka visko, kas jam svarbiausia pasaulyje — tikėjimo jūsų meile ir pasitikėjimo savimi. Jis vienu metu išgyvena siaubą, skausmą, bejėgiškumą, atstūmimą. Tie stiprūs jausmai — baimė, kaltė, skausmas — gali likti jūsų vaiko atmintyje net ir užgijus mėlynėms. Smurto randai gali likti visam gyvenimui. Būtent baimė ir nepasitikėjimas, atsiradę po tokių veiksmų, o ne prigimtiniai jūsų vaiko talentai, gali lemti jo gebėjimą gyventi tolimesnį pilnavertį gyvenimą. Atsiprašykime, prisipažinkime nedovanotinai suklydę ir kantriai dirbkime su savimi, kad bent mūsų vaikai augtų be smurto. Tikiu, kad kiekvienas mūsų būtų norėjęs tokios vaikystės. Lai apkabinimai ir nuoširdūs pokalbiai nuo šiol eina iš kartos į kartą!“
Erika Purauskytė, renginių organizatorė, dviejų vaikų mama.
„Dabar matome didžiulį visuomenės susipriešinimą dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo: dalis už pataisas, o dalis prieš. Bet visi siekiame to paties, kad mūsų bei visos Lietuvos vaikai būtų saugūs ir laimingi su savo šeima. Tačiau tie, kurie pasisako už įstatymo pataisas, galbūt nesuvokia vieno svarbaus dalyko: mes ne šiaip grįšime į buvusią situaciją. Mes įteisinsime galimybę mušti vaikus, įteisinsime smurtą. Argi to norime savo vaikams?“
Emilija Latėnaitė Bieliauskienė, aktorė, mama.
„Jau antrą savaitę bandau suprasti, kodėl verda aistros dėl Lietuvos vaikų. Suprantu, kad tema tikrai jautri, bet nenormalu pulti į tokius kraštutinumus, kai šaly lieka tik „vaikų mušėjai“ ir „vaikų atiminėtojai“. Visiškas nesusikalbėjimas tarp žmonių, kuriems rūpi vaikai, jų gerovė ir ateitis. Suprantu, kaip baugina galimybė, jog tavo vaiką kažkas atims. Kaip ir galimybė, kad kažkas smurtaus prieš tavo vaiką. Ir vaiko nemušimo įstatymas čia nelabai kuo dėtas. Jis pats savaime svarbus ir geras, bet reikia taisyti sistemą ir suprasti, kad yra žmonių, kuriems tikrai neaišku, kas yra smurtas ir nereikia iš jų daryti prorusiškų sadistų.
Jei įstatymas būtų pakeistas, tai būtų mūsų įtampos, nesaugumo ir nesusikalbėjimo triumfas. Mažiau teisuoliškumo ir herojiškumo troškimo, daugiau komunikacijos ir pamatymo įvairesnių gyvenimo spalvų.”
Agnė Grigaliūnienė, verslininkė, radijo laidų vedėja, dviejų vaikų mama.
„Gaila, kad paprastas klausimas dėl smurto, politikų yra išnaudojamas manipuliuojant sąvokomis. Visi mes esame prieš smurtą ir visi mes esame prieš vaikų atėmimą iš šeimos be pagrindo. Jokio įstatymo vykdymas nepasidarys tobulas iš karto. Tad reikia tobulinti vykdymą, o ne įstatymą. Įstatymas aiškus su aiškiai formuluota nuostata: vaikų mušti negalima. Tuo tarpu dabartinės pataisų formuluotės be reikalo įneša neaiškumų ir suteikia erdvės interpretacijoms šalyje, kur vis dar gaji auklėjimo kultūra diržu. Taip pat šios interpretacijos leidžia realiai nebevykdyti įstatymo.”
