Anot pašnekovų, literatūros situacija Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra itin prasta. Nors lietuviai pasižymi kritiškumu ir itin aktyviais visažiniais internetiniais komentatoriais, balso, kurio lauktų, kuris sugebėtų analitiškai, bet ne nuobodžiai, ne pernelyg specifiškai, o visiems suprantamai apžvelgti atskiras knygas ar bendras literatūros tendencijas – nėra.
„Jei savaitinis ar mėnesinis kultūros leidinys sąžiningai mokėtų atitinkamą atlygį ir duotų žodį kas savaitę ar mėnesį intelektualiam, savo stilių turinčiam, humoro jausmo nestokojančiam kritikui, manau per visą Lietuvą atsirastų galinčių tai padaryti teisingai ir patraukliai“, – sako G. Radvilavičiūtė. Jos nuomone, kritikams nederėtų bijoti kalbėti drąsiai – „nušauna“ tik tuos, kurie to prisiprašo savo literatūrine arogancija.
Kalbant apie pilietiškiems, nebijantiems drąsiai ir originaliai kalbėti kritikams mokamus honorarus, pašnekovai stebėjosi, kodėl Lietuvoje jiems mokami ne kelis kartus, bet dešimt kartų mažesni pinigai. Jų nuomone, atlygis ir tokių asmenybių atsiradimas yra vienas nuo kito neatsiejami reiškiniai.
Pasak G. Radvilavičiūtės, viskas, ko reikia, tai mokėti reikiamus pinigus atitinkamam specialistui. „Ar literatūros kritikui ar penkiakovininkui, kaip tarkime Rimšaitė – mokėkite tuos tris tūkstančius, o ne išspirkite iš Lietuvos ir vadinkite tautos išdavikais“, – sakė ji.
Tačiau H. Kunčiaus mestas provokacinis retorinis klausimas akimirksniu privertė suabejoti tokiomis problemos priežastimis ir pinigai čia niekuo dėti.
„Klausimas – o kas yra literatūros kritikas, kieno interesus jis atstovauja? Jis juk nėra pakibęs ant debesų“, – klausė rašytojas.
„Iš meilės viskas, iš meilės...“, – Justino Marcinkevičiaus žodžiais jam atsakė G. Radvilavičiūtė.
„Tada reiškia kritikas recenzijas turėtų rašyti iš pilietiškumo, asmeninės atsakomybės vedinas ir atlygis jam neturėtų būti svarbus“, – prie išvados priėjo H. Kunčius.
Anot pašnekovo, puikiausias to pavyzdys ne vakarai, kur kritikams moka didelius pinigus, bet mūsų kaimyninės šalys, ta pati Rusija, kur internetinė erdvė tiesiog raibsta nuo nepriklausomų literatūros kritikų blog'ų. Juose puikuojasi profesionalios ir operatyviau nei kultūros leidiniuose rašomos recenzijos. Tai esą parodo, kad esmė ne pinigai, o noras kalbėti ir gilintis.
Dar viena literatūros kritikos problema, kad profesionaliai recenzijas rašantys autoriai yra pernelyg specifiniai, kurių tekstai įkandami tik filologams ar literatūros žinovams. Literatūros padangėje trūksta žmogaus, kuris galėtų skaniai ir žaismingai apžvelgti kūrinius, kaip tai daro pavyzdžiui kino apžvalgininkai.
Gal todėl atsirado tendencija žiniasklaidoje verčiau cituoti įžymių žmonių išsakytas nuomones apie vieną ar kitą knygą, o ne specifinius leidinius. Dažniau spaudoje išvystame kokio Marijono Mikutavičiaus citatą ir beveik niekada „Literatūros ir meno“ ar „Šiaurės Atėnų“.
Tačiau, nors Lietuvoje pasigendama originalių literatūros apžvalgininkų, diskusijos pašnekovai baiminasi, kad ir paklausos profesionaliai kritikai nėra.
„Bijau, kad niekam to nereikia. Nėra kritikų, bet nėra ir besidominčių, ieškančių tokios informacijos. Nors pažvelkime, čia, į knygų mugę susirinko daugybė žmonių – gal vis dėlto tai reikalinga?“, – vylėsi H. Kunčius.
Diskusijos išvada tapo deklaracija, kad patikimo ir įdomaus literatūros kritikos balso Lietuvoje nėra. Nėra ir visame pasaulyje populiarių diskusijų literatūros tema bei atskirų kūrinių analizės. Diskusijos dalyviai išreiškė viltį, kad šioje modernioje ir raštingoje visuomenėje atsiras šią kultūrinę spragą užpildysiančių žmonių. Jei esate intelektualūs, originalūs, drąsūs, ryškų stilių bei humoro jausmą turintys, atsiliepkite.
