Už Šv. Kazimiero bažnyčios erdvę, už Vilniui dovanotą muziką, už mecenatystę, savanorystę ir už tai, kad jūs ateinate į koncertus“, – baigiamąjį festivalio koncertą pilnutėlėje bažnyčioje pradėjo Kristupo festivalio ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ rengėja, vargonininkė prof. Renata Marcinkutė-Lesieur.
Tai, kad Šv. Kazimiero bažnyčioje šiandien skamba vieni geriausių vargonų Europoje, sutraukiantys į Vilnių viso pasaulio instrumento meistrus, yra didžiulis Aleksandros ir Juozo Kazickų nuopelnas, rašoma pranešime spaudai.
Jų puoselėtą tradiciją tęsiantis šeimos fondas koncertų ciklą „Sakralinės muzikos valandos“ leido paversti tarptautine vargonų muzikos švente. Baigiamajame koncerte dalyvavo Kazickų šeimos ir fondo valdybos nariai – Johnas, Jackie, Kiki ir Sophie Kazickai su antrosiomis pusėmis.
Po trumpos Sophie Kazickas sveikinimo kalbos ir pasidalijimo akimirkomis iš paskutiniųjų senelio gyvenimo mėnesių Kazickų šeima su būriu klausytojų leidosi į kompozitorės Agnės Matulevičiūtės garsinę kelionę, kurioje lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ tekstai, sujungti su akademine vargonų muzika ir elektroakustiniu skambesiu, įgavo visiškai naują gyvenimą.
Menininkė savo kūrinyje siekė ne tik perkurti, bet ir naujai, iš šių dienų perspektyvos, permąstyti literatūros klasiko palikimą. Koncerte iš „tada“ ir „dabar“ „Metų“ žodynui buvo sukurta visiškai nauja erdvė.
Nykstančius žodžius skaitė ir į šiuolaikybės kalbą vertė aktorė, dainininkė, menininkė Justina Mykolaitytė. Po koncerto ji prisiminė repeticijas Šv. Kazimiero bažnyčioje, kai į šventovę užėję turistai muzikių klausdavo, ar jos šiais žodžiais meldžiasi.
„Per koncertą aš žvelgiau į Agnę, pakeldavau akis į vargonuojančią Renatą, mes visos trys tarsi žaidėme garsais nuostabioje bažnyčios erdvėje“, – sakė J. Mykolaitytė, pridūrusi, kad jai kiek nejauku buvo užkopti laiptais į sakyklą ir iš jos pradėti pirmąją koncerto dalį.
Kompozicijoje „Donelaitis: Recomposed“, kaip ir K. Donelaičio „Metuose“, – keturios dalys. Kompozitorė pasakoja, kad idėją pateikė Kristupo festivalio vadovė Jurgita Murauskienė.
„Man patinka iššūkiai, taigi, nusprendžiau pasiūlymą priimti.
Visuomet įdomu kurti kūrinį, kuris neturi asociacijų, neskaitant vienos – privalomą literatūros sąrašą mokykloje – ir pabandyti jame atrasti savo požiūrio kampą, idėją“, – sako autorė.
Kas sieja XVIII amžių ir šias dienas? „Būtent apie tai ir yra mano kūrinys, – neabejoja A. Matulevičiūtė, – apie „tada“ ir apie „dabar“, apie bandymą suprasti. Donelaičio „Metų“ žodynas yra tarsi garsinis kodas. Mėgindami „išversti“ žodžius, ieškome reikšmės, prasmės, bandome suprasti.“
Kompozitorės ir elektroninės muzikos kūrėja A. Matulevičiūtė, jau ne kartą eksperimentavusi su vargonų garsais, šįkart taip pat nestokojo drąsos – garsus generavo iš vargonų sklindantis oras. O garsais tapę žodžiai virto muzika, kuri vienodai suprantama visame pasaulyje.
„Tai – bendrystės alchemija, verčianti susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų ribas“, – sako menininkė.
Muzikė neabejoja, kad visi trys kūrinio elementai – vargonai, sintezatoriai ir balsas koncerte vieni kitus prikėlė įvairiems skambesiams ir jausmams. Visos trys kūrėjos – ji pati, vargonininkė R. Marcinkutė-Lesieur ir dainininkė J. Mykolaitytė ieškojo įvairių priemonių, kaip šiuos elementus sujungti, pavyzdžiui, išjunginėjo vargonų motorą jiems dar grojant, ardė žodžius į skiemenis arba garsus.
„Balsą šiame kūrinyje irgi traktavau kaip instrumentą. Man buvo svarbu, kad visa tai susijungtų į skambesių visumą“, – kalbėjo po koncerto A. Matulevičiūtė.
Šiais metais 30-ąjį jubiliejų atšventęs Kristupo vasaros festivalis jau pradeda planuoti kitų metų renginius.
„Festivalis baigėsi – festivalis tęsiasi. Ruošiamės kitai vasarai ir jau pristatę pirmąją 2025 metų naujieną – netikėtą, kamerinį kompozitoriaus, dirigento Gedimino Gelgoto amplua kviesime Vilnių vasarą atrasti dar daugiau muzikos pasaulio“, – sako festivalio vadovė J. Murauskienė.
