Jonui krepšinis artimas nuo mažens. Nors norėdamas padėti tėvams jis įgijo šaltkalvio-įrankininko specialybę ir pagal ją būtų galėjęs sėkmingai dirbti, tačiau, kaip pats sako, galva buvo pramušta krepšiniu. Todėl Jonas užsibrėžė įstoti į tuometį Kūno kultūros institutą. Nors nebuvo lengva, užsispyrimas nugalėjo – jo svajonė dirbti su krepšiniu susijusį darbą išsipildė.
J. Kurševičius daug metų treniravo vieno iš Kauno universitetų merginų krepšinio komandą. Nors prieš kelerius metus išėjo į pensiją, veiklos jam nestinga ir dabar. Jis yra Lietuvos studentų krepšinio lygos generalinis sekretorius. O kiekvieną antradienį ir penktadienį skuba į savo komandos „Kauno Žalgiriečiai veteranai“ treniruotes ir žaidžia krepšinį bent valandą. Visi minėtos komandos žaidėjai yra vyresni nei 70 metų. Vienam iš jų – netgi 82-eji. Aktyvūs senjorai dalyvauja Lietuvos krepšinio veteranų lygos, Europos ir pasaulio krepšinio veteranų čempionatuose.
Ką duoda krepšinis ir apskritai komandinis žaidimas vyresniame amžiuje? Pasak J. Kurševičiaus, visų pirma treniruotės padeda atsikratyti neigiamų emocijų, pakelia nuotaiką.
„Būna, žmogus ateina į treniruotę susiraukęs dėl kokių nors rūpesčių. Po jos, žiūrėk, jau juokiasi, anekdotus pasakoja. Žmonės žaisdami atsipalaiduoja, išlieja neigiamas emocijas ir namo pareina daug geresni. Tuo metu žmonos gali iš jų bet ko išprašyti“, – pasakos J. Kurševičius.
Jo įsitikinimu, komandinis žaidimas labai svarbus ir gyvenime. „Jeigu išvažiavus į varžybas kažkuriam komandos nariui nutinka kas nors negero, jis turi visų palaikymą, – kalbės pašnekovas. – Kartais pasigirsta priekaištų, kad senjorai žaidžia, griūva salėse. Tačiau kai neseniai salėje vienas vyrukas sukniubo, žaidėjai jį išgelbėjo ir vėliau ir medikai džiaugėsi, kad žmogui laiku ir tinkamai buvo suteikta pagalba. O nutikus nelaimei gatvėje, gali tos pagalbos laiku ir nesulaukti.“
Kaip ir jaunimo žaidime, veteranų krepšinyje netrūksta emocijų. Anot J. Kurševičiaus, pasitaiko, kad komandos nariai ir pasipyksta – juk per treniruotes nėra teisėjo, kuris nuspręstų, kuris žaidėjas teisus. Anksčiau kai kas taip susinervindavo, kad net palikdavo salę. Vėliau buvo rastas ginčų sprendimo būdas, tenkinantis abi puses.
Kadangi nėra aukštas, J. Kurševičius komandoje užima gynėjo poziciją. Jo pareiga – gerai išdalinti kamuolius vidurio puolėjams.
„Amžinąjį atilsį treneris Giedraitis sakydavo, kad jeigu vidurio puolėjas per ataką negavo kamuolio, vadinasi, kažkas negerai. Jei puolėjas gavo kamuolį ir įmetė – tau garbė, kad jį gražiai jam padavei. Įžaidėjo duona sunkiausia, nes turi ir vadovauti, žiūrėti, kam paduoti kamuolį, ką subarti, ką pastatyti, ir pirmas grįžti į aikštelę gintis. Iš pradžių buvo sudėtinga ir kiek nejauku, nes ateidavo žaisti itin garbingi žmonės. Bet kai pradėjo klausyti, tapo drąsiau“, – pasakos pašnekovas. Pasak jo, su merginomis dirbti būdavo lengviau, nes jos labiau klauso trenerio nurodymų.
J. Kurševičius laidoje pripažins, kad meilė sportui ir aktyvus gyvenimo būdas jam padėjo išsaugoti meilę gyvenimui, optimizmą. Įvairius krepšinio pasaulio įvykius, nutikusius prieš kelis dešimtmečius, jis prisimena taip gerai, lyg tai būtų įvykę vakar. Keletu prisiminimų pasidalins ir su laidos „Amžius – ne riba“ žiūrovais.
Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį, 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.
