Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną visuomeninės organizacijos ragina valdžios institucijas imtis priemonių skaitymo skatinimui. LRT šiandien pristatė projektą „Augu skaitydamas“, viena projekto dalyvių – Aldona Augustaitienė, nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų centro direktorė.
Su ja pokalbis apie skaitymo kultūrą ir kaip ją galima ugdyti LRT radijo laidoje „60 minučių“.
– Ar tikrai mažai skaitome?
– Nepasakyčiau, kad mažai skaitome. Paprasčiausiai išsiplėtė skaitymo erdvė. Jeigu sakome, kad mažai skaitome, tai gal suprantame, kad tai – tik knygų skaitymas, bet pažiūrėkime, kiek žiūrime į įvairius ekranus – kompiuterių, planšečių, telefonų – juk irgi vyksta skaitymas. Nepasakyčiau, kad mažiau laiko per parą skiriame žiūrėjimui į tekstą.
– Bet juk žiūrėti į tekstą ir skaityti yra du skirtingi dalykai.
– Jei kalbėtume apie knygų skaitymą, iš tiesų, tai tampa šių dienų problema. Manyčiau, kad tame procese dalyvauja daug tokių veiksnių. Pirmiausia, tai yra šeima, toliau – vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigos, greta yra bibliotekos, mokykla, knygynai. Visa ši aplinka, galbūt netiesiogiai, tačiau daro įtaką skaitytojui, jo knygų pasirinkimui, įpročiams lankytis bibliotekoje, knygyne, pasitikėti mokytojo rekomendacijomis. Tačiau svarbiausia vis tiek yra tėvų, kaip skaitytojų, pavyzdys šeimoje.
– Užsiminėte apie įpročius. Ar jie keičiasi?
– Galbūt skaitymo įpročiai tiek nesikeičia, bet man atrodo, kad mokykloje požiūris į skaitymą sumenko. Kai mes, bibliotekininkai, bendraujame su skaitytojais, mokiniai būna labiau atviri, nes mes esame ne mokykla. Jie atvirai prašo knygos nurodydami konkretų knygos puslapį, tai reiškia, kad jis turi perskaityti 111 puslapių, jis ateina ir prašo tokios knygos. Tai parodo mokytojo požiūrį, kai jis rekomenduoja vaikams skaityti – vaikai dabar mėgsta tai įvardinti skaičiais, bet ne autoriais, ne pavadinimais. Tai bloga tendencija. Kai paklausiame, kas vaikams rekomendavo kokią nors knygą, didžiausias autoritetas būna bendraamžiai, draugai, o mokytojas – vos ne paskutinėje vietoje. Manau, kad yra per menkas mokytojų dėmesys skaitymui, kaip savo malonumui. Galų gale geram susipažinimui su paauglių literatūra, juk galima savo pavyzdžiu užkrėsti vaikus skaityti ir t.t. Prisimenant mūsų kartos laikus – niekados atėjusi į biblioteką nesakydavau, kad turiu perskaityti knygą su tiek ir tiek puslapių – tai buvo visiškai neaktualu, nes svarbiausia yra knygos turinys.
– Ar bibliotekininkas gali būti geresnis patarėjas?
– Be abejo, jis ir turi būti patarėjas. Manau, kad mes skiriame pakankamai dėmesio bibliotekininkų kultūrai, kad jie turėtų gerą suvokimą apie literatūrą. Apie tai, kurią literatūrą reiktų siūlyti vaikams. Įvairūs žurnalai, seminarai bibliotekininkus ir orientuoja į tą gerąją literatūrą. Vaikai kartais ateina ir prašo rekomenduoti, ką nors paskaityti – kreipiasi, kaip į autoritetą, tai jų pozicija yra tikrai svarbi ir vertinga pasirenkant knygą.
– Pradėjote kalbėti apie savotišką pasišventimą. Galbūt bibliotekininkas ir yra tas žmogus, pasišventęs knygai? Jis galėtų užkrėsti jaunąjį skaitytoją?
– Kada renkamės šią profesiją, mes galvojame, kad mėgstame skaityti knygas, todėl būsime ir skaitytojų draugai. To ir reikėtų tikėtis. Iš vienos pusės visi baksnoja, jog bibliotekoms trūksta pinigų, knygų. Iš tiesų, taip. Iš kitos pusės, bibliotekininkas turi nemažą pasirinkimą, ką sukomplektuoti, ką įsigyti. Gal filialai kaime ne tiek lemia, nes sprendžia viešoji biblioteka, komplektavimo skyriaus specialistai, bet visumoje jis gali pageidauti. Manau, tokiu atveju bibliotekininkas tikrai turėtų turėti savo tvirtą poziciją geros literatūros atžvilgiu, o ne vien pasikliauti tuo, ką mėgsta skaityti bendruomenė. Daugelis mėgsta sodininko, daržininko žinynus, valių receptus, bet vien ta linkme pasiduoti negalima. Negalima skriausti kitų skaitytojų. Būtent geras pasirinkimas, geras fondo sukomplektavimas rodo bibliotekininko poziciją, pačios bibliotekos vertę.
– Tačiau pagal ką tada orientuotis? Juk ir knygynuose tarp populiariausių patenka ir, pavyzdžiui, Henriko Daktaro knyga.
– Mane tokios reklamos knygynų stenduose žeidžia. Manau ir daugelį kitų skaitytojų, tik galbūt nutylime apie tai. Bendrai, knygyne rasti informacijos šeimai ar tėvams, atėjusiems nupirkti knygą, yra nelengva. Kaip tik pakeliui į laidą užsukau į knygyną pažiūrėti, kiek yra informacijos apie vaikų literatūrą. Suaugusiųjų literatūra yra pakankamai atskleista – pagal populiarumą, perkamumą, žanrus ir t.t. Priėjau prie paauglių literatūros skyriaus – viso to nebėra, o skaitytojams orientyrų reikia. Juk neveltui dirba Lietuvių literatūros tautosakos institutas sudarydamas geriausių knygų dvyliktukus, mes stebime geriausiai skaitomas vaikų knygas. Sakyčiau, kad knygynų darbuotojams reiktų daugiau skaityti apie literatūrą, kreiptis pagalbos į literatūros specialistus.
