Ne vienerius metus čia dirbantys specialistai puse lūpų užsimena ir apie tai, kad tie, kurie Vilniaus pakraštyje, Verkių regioninio parko pušyne, prisiglaudusią sanatoriją norėjo paversti „kokiu nors pelningu komerciniu objektu“, vienaip ar kitaip patys nukentėjo, o tie, kurie geranoriškai padėjo, sulaukė sėkmės.
„Gal čia tikrai kokia ypatinga vieta?„, – svarsto sanatorijos, „Pušyno kelias“, įsikūrusios Verkių pušyne – visai greta Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčių, darbuotojai.
Tęsiame pasakojimą apie tai, ką apie šią ypatingą vietą portalo balsas.lt žurnalistams pasakojo ilgamečiai sanatorijos darbuotojai, ir ką čia pajuto žinoma bioenergetikė, sveikos gyvensenos specialistė Jūratė Malinauskienė.
Druskų kambaryje bet ko rodyti negalima
Eidama iš pastato į pastatą, bioenergetikė atkreipė dėmesį į druskų kambarį, kuriame tuo metu vyko procedūra. Kokį filmą žiūrėjo jame sėdintys, nežinome, tačiau jau po to, kai išsiskirstė ligoniai, įėjusi į patalpą J. Malinauskienė šyptelėjo ir patarė: „Ne viską čia galima rodyti. Sunkus filmas kuria sunkią atmosferą, todėl pacientams. kad jie tą valandą nenuobodžiautų,geriau rodyti ką nors lengvo, malonaus, smagaus“.
Kol vyko procedūra, aiškino ji, iš druskų kambario sklido gerokai sunkesnė energija, negu tada, kai patalpa ištuštėjo. Todėl, aiškina bionenergetikė, net jei atėjusieji į procedūrą pageidauja, tarkime, žiūrėti „Titaniką“, geriau jiems pasiūlyti pasiklausyti malonios atpalaiduojančios muzikos. „Energetinis fonas priklauso ir nuo to, ką jie žiūri... O gal žmonės, čia sėdėdami, tiesiog mąsto apie savo problemas“, – pridūrė ji.
Bioenergetikė taip pat pajuto, kad kabinetuose, kuriuose atliekamos įvairios procedūros, pacientai taip pat atsikrato dalies neigiamų emocijų, tačiau tiek fizioterapijos, tiek kineziterapijos kabinetai, tiek baseinai ir salės, kur ligoniai mokomi specialių, būtent jiems tinkančių fizinių pratimų, taip pat prisotintos pozityvia energija, padedančia jiems bent iš dalies – nelygu diagnozė – atgauti sveikatą ir jėgas ar prarastus įgūdžius.
J. Malinauskienė taip pat pastebėjo ir tai, kad ne visi darbuotojai vienodai stengiasi padėti pacientams, o gal paprasčiausiai ne visuomet sutaria tarpusavyje. „Turbūt nėra tokio kolektyvo, kuriame nekiltų bent mažų nesutarimų, bet ligoniams būtų geriau, kad to neigiamo emocinio fono būtų kuo mažiau“, –tarstelėjo ji. Ir nors po sanatoriją lydintys „Pušyno kelio“ darbuotojai šio jos pastebėjimo nekomentavo, šešėliai, nubėgę jų veidais, liudijo, kad smulkių nesusipratimų kolektyve, deja, pasitaiko...
Išgirdusi, kad ligoniai ypač mėgsta palatas, pro kurių langus matyti pušis-kryžius ar kryžiaus kelio koplyčios, o stipresnieji neretai išeina prie jų pasivaikščioti, ji nenustebo. Stovėdama greta vienos iš atstatytų koplyčių, bioegergetikė sakė čia jaučianti sunkumą.
„Tikriausiai žmonės, kurie čia kreipia savo žvilgsnį ar ateina čia pasimelsti ir prašyti pagalbos, palieka šioje vietoje ir savo bėdas bei skausmą. Ir gieda jie čia iš širdies“, – sakė ji. Bioenergetikė pajuto ir tai, prie kurios koplyčios maldininkai pradeda savo kelionę – anot jos, čia jie tarsi susikaupia tolesnei kelionei Kalvarijų Kryžiaus keliu. „Atgiedojo, apmąstė, gal savo nuoskaudas ar skausmą paliko, ir tada eina toliau“, – kalbėjo ji.
„Tačiau čia nieko nebuvo“, – vos pažvelgusi į miške, supančiame sanatoriją, visai greta Kryžiaus kelio pradžios, stovintį vienišą geležinį kryžių.
Tai išgirdęs V. Dumbrovas patikslina, kad pasak vietinių gyventojų pasakojimų, jį žmonės pastatė norėdami pažymėti galimą vienos susprogdintos koplyčios vietą. „Bet kai atstatinėjo koplyčią, paaiškėjo, kad žmonės jos vietą buvo netiksliai pažymėję. Tačiau tą kryžių nutarė palikti kaip kovos už šios vietos išsaugojimą simbolį. Ir dabar priėję prie jo maldininkai taip pat pasimeldžia“, – priduria jis.
Darbuotojai: visi, kas linkėjo blogo, gavo per nosį
Ilgamečiai „Pušyno kelio“ darbuotojai ir vietiniai gyventojai nenustoja stebėtis, kad kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo atstatomos Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios, o buvusio „Elfos“ gamyklos profilaktoriumo vietoje įsikūrė sanatorija, turinti suaugusiųjų ir vaikų skyrius, tie, kas padėjo, dirbo, aukojo pinigus, sulaukė didesnės ar mažesnės sėkmės. Ir atvirkščiai – tie, kurie bandė pasipelnyti iš koplyčių atstatymo ar vėliau norėjo atsiriekti gabalėlį pušyno, ketindami nušluoti nuo žemės paviršiaus senuosius gydyklos pastatus, o jų vietoje suręsti modernius komercinius statinius, negalvodami, kad taip suardys erdvę aplink Kryžiaus kelio koplyčias, gavo per nosį.
„Pavyzdžiui, tie, kurie atstatant koplyčias, bandė pasisavinti dalį pinigų, vėliau įkliuvo teisėsaugos institucijoms visai dėl kitų reikalų ir buvo nuteisti. Vienas net susirgo sunkia liga“, – sako daugiau kaip 20 metų, kone nuo pat sanatorijos įkūrimo joje dirbantis dabartinis vadovas Vytautas Dumbrovas.
„Klebonas Kęstutis Latoža, vienas iš tų, kurie vadovavo Kryžiaus kelio koplyčių atstatymui, sakydavo, kad „jeigu jūs atsidūrėte Kryžiaus kelyje, jūs ne tik fiziškai gydote žmones, bet prisidedate prie to, kad kiekvienas iš jų galėtų nueiti savo kryžiaus kelią“. Pavyzdžiui, mes, rekonstruodami sanatorijos pastatus, visuomet stengiamės, kad jie harmoningai įsilietų į mus supantį pušyną, neužgožtų Kryžiaus kelio koplyčių. Bet buvo tokių, kurie sakydavo, kad sanatorija trukdo plėtoti tą ar aną, reikia nugriauti, pakeisti“, – pasakoja jis, o į klausimą, ar žino, kaip per porą dešimtmečių susiklostė vienų ir kitų likimas, atsako: „Visai neseniai teko kalbėtis su vienos statybos įmonės, kuri dirbo atstatant koplyčias, ir net savo lėšomis prisidėjo, darbuotoju. Žinote, ką jis, dabar jau pagyvenęs žmogus, pasakė? Pasakė, kad jų įmonėje galvojama, jog per krizę, kai žlugo gerokai už juos galingesnės firmos, jie nebankrutavo dėl to, kad sąžiningai dirbo atstatant koplyčias. O kita statybinė firma, kuri bandė apgauti kleboną ir pasipelnyti, per krizę visai sužlugo“.
Pridūręs, kad per 20 metų tokių pavyzdžių susikaupė ne vienas, V. Dumbrovas priduria, kad dėl to nori nenori imi tikėti, kad geriems žmonėms čia kažkas padeda. „Galite tai vadinti sutapimais, bet kai tokie atvejai kartojasi, nori nenori imi tikėti, kad kažkas šioje vietoje yra“, – sako jis.
Pasak V. Dumbrovo, kai prasidėjo masinis valdiškų įmonių privatizavimas, čia lankėsi ne vienos tuo metu garsios firmos atstovai, ketinę paversti šią unikalią vietą pasipelnymo šaltiniu. „Elfą“ su visu jos turtu, taigi ir šias gydyklas bei vaikų darželį, privatizavo viena tuo metu garsi firma. Jie į mus žiūrėjo taip: tai pinigai – plotai dideli, reikia senus pastatus nugriauti, kažką pastatyti, parduoti ir padaryti biznį. Ir pradėjo ieškoti pirkėjų. Tada mus išsigelbėjo „Sodra“, perėmė sanatoriją iš gamyklos už jos skolas. O kur dabar ta firma? Prisimenate, kas ištiko vieną šios firmos vadovų?“, – primena jis, paminėdamas vieno iš buvusių privatizavimo „korifėjų“, prieš kelerius metus iškeliavusio anapilin ne itin maloniomis aplinkybėmis, pavardę. Anot V. Dumbrovo, lankėsi ir daugiau „berniukų“, kurių tikslas buvo pigiai nupirkti ir brangiai parduoti, o kas ištiks pačią gydyklą – visai nesvarbu. Paminėjęs dar kelias garsiai prieš maždaug 20 metų skambėjusias pavardes, jis priduria: „Du iš jų jau seniai mirę – ne sava mirtimi“.
Šalia Kryžiaus kelio dirbantys žmonės sako pastebėję dar vieną dalyką – jei kitur vandalai nuolat apipaišo pastatus, tai Kryžiaus kelio koplyčių jie jau seniai neliečia. „Jos apsamanoja, nes stovi miške, bet jau nereikia kiekvienais metais iš naujo jų dažyti, nes vandalizmo nebeliko savaime. Mieste pilna apipieštų sienų, o čia ne. Niekas su vandalais čia nekariavo, o jų nebeliko. Gal čia šios unikalios vietos aura taip veikia“, – svarsto žmonės.
Vieta, padedanti tyriems žmonėms
Bioenergetikė J. Malinauskienė sako, kad tokiais sutapimais stebėtis nereikėtų. Dar kartą prigludusi prie pušies, įsiklausydama (o gal įsijausdama – red. past.) į iš jos ir žemės, ant kurios stovi koplyčios, kalbą, ji sakė, kad ši vieta priima tik tuos, kurie ateina tyra širdimi.
„Ši vieta, ši žemė tik švarius žmones priima. Tas, kuris eina švaria sąžine siekdamas gerų tikslų, o ne savanaudiškai, sulauks palaikymo. Tie žmonės , kurie sieks tik naudos sau, visada gaus atkirtį, ir anksčiau ar vėliau jiems kas nors nepasiseks. Čia turi egzistuoti dvi pagrindinės vertybės: sąžiningumas ir noras tyra siela padėti kitiems. Tiems, kas tai darys, viskas seksis. Bus augimas“, – sakė ji.
Jau vėliau, po susitikimo su bioenergetike, sanatorijos „Pušyno kelias“ vadovai balsas.lt redakcijai papasakojo puoselėjantys viltį plėsti paslaugas mažiesiems ligoniukams, jei pavyks – įkurti palatas, kur patogiai jaustųsi mamos, atvažiavusios kartu su besigydančiais mažyliais, kartu su kitomis įstaigomis įsteigti kai kuriomis itin sunkiomis ligomis sergančių vaikų gydymo ir reabilitacijos centrą.
Tačiau bioenergetikė J. Malinauskienė, kai jos paklausėme apie „Pušyno kelio“ perspektyvas, viso to nežinojo. Ji atsakė gana abstrakčiai, tačiau – gana tiksliai. „Prie jūsų dar kažkas prisijungs arba jūs su kažkuo susijunsite, susivieniję savo tikslų sieksite. Bet svarbu, kad būtų tyras, o ne užterštas vanduo. Jei sieksite įgyvendinti savo sumanymus, kurie naudingi visiems žmonėms, kai kas tarsi savaime vyks, galima sakyti, stebuklingai pasiseks. Bet jei norėsite vien sau naudos siekti, pasuksite komercijos keliu, nebus nieko, nes šioje žemėje įdiegta informacija „slaugyti, padėti“. Ir labai švari energetika. Todėl čia labai gera paprasčiausiai būti“, – sakė ji.
Pasak bioenergetikės, gal būt čia vyks net kursai, kur tobulinsis su vaikais dirbantys specialistai. „O vaikai čia bus rengiami naujam gyvenimui. Jaučiu dvasinio, fizinio pasirengimo energetiką. Man taip pušis sako“, – kalbėjo ji. Ir pridūrė, kad čia atgauti jėgas galėtų net sportininkai. O darbuotojai atsakė, kad neatmetama, jog bus pasirašyta sutartis su viena aukštąja mokykla, kad čia būtų reabilituojami jos sportininkai.
Žmonės tiki šios vietos galia
Atrodo, kad per kelis šimtmečius žmonės įtikėjo, kad vieta, supanti Kalvarijų kryžiaus kelią, yra ypatinga ir turi gydomųjų galių. Pasak V. Dumbrovo kolegų, nors moksliškai nepatvirtinta, kad netoli sanatorijos esančio upelio vanduo turi kokių nors gydomųjų savybių, kartais pasitaiko ligonių, kurie prašo sanatorijos personalo atnešti jiems to vandens vaistams užsigerti.
„Mes, žinoma, jiems to vandens nenešėme, tačiau kartais pastebime, kad stipresnieji ligoniai miško takeliais eina jo link. Kad ko negera neatsitiktų, sanatorijos vadovai kreipėsi į specialistus, tikrinančius vandens kokybę. Jie patvirtino, kad vanduo švarus. Bet juk jis iš žemė teka – vieną dieną gali būti švarus, o kitą ne. Mes visą laiką šiek tiek baiminamės, kad dėl to vandens kokia bėda neištiktų“, – pasakoja vienas ilgametis sanatorijos darbuotojas.
„Ir aš atvažiuodavau to vandens. Namiškiai prašydavo parvežti“, – įsiterpia J. Malinauskienė.
O V. Dumbrovas prisimena dar kelias istorijas. „Nežinau, sutapimas tai ar ne, bet man vienas pusamžis pacientas pasakojo, kad kai jo tėvas labai sirgo, jis, dar paauglys, kartu su motina iš Žemaitijos atvažiavo čia norėdami išmelsti tėvui geresnės sveikatos, ir jiems padėjo“, – pasakoja jis ir priduria prieš kelerius metus pastebėjęs, kad net mokiniai prieš abitūros egzaminus čia apsilanko ir kartu su klebonu eina visas Kryžiaus kelio „stacijas“ (stoteles – red. past.). „Tikriausiai, ir jie jaučia, kad svarbu ne vien žinios, bet ir tam tikrų jėgų parama. Jeigu kasmet abiturientai ateina, vadinasi, anksčiau ėjusiems padėjo?“, – svarsto jis.
Žiupsnelis istorijos
Vilniaus Kalvarijos atsirado XVII a. kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš rusų caro armijos priespaudos. Jos įrengtos Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro iniciatyva. Vyskupas paskyrė 7 valakus (apie 140 ha) žemės iš savo Verkių dvaro sodybos valdų ir pradėjo statyti pirmąją bažnyčią, vienuolyną bei Kryžiaus kelio koplyčias. Septynerius metus trukusias statybas užbaigė Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega. Vilniaus Kryžiaus kelio ilgis – 7 km. Tai Didžiosios Kalvarijos su 35 stotimis (stacijomis): 19 mūrinių koplytėlių, 7 mediniais vartais, 1 mūriniais vartais, mediniu tilteliu per Cedrono (Baltupio) upelį ir ant jo stovinčia koplytėle bei Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia. Trumpesnė kelio atkarpa (apie 2 km), vadinama Mažosiomis Kalvarijomis.
Sovietų valdžia Kalvarijas lankyti uždraudė, o 1962 m. per 30 koplyčių buvo susprogdinta. Jos buvo atstatytos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
