Laimingiausiųjų pasaulio šalių sąrašuose Lietuvos nepamatysime. Tačiau tarp palankiausių gyvenimui puikuojasi ne stulbinančiais ekonominiais pasiekimais spindinčios valstybės. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Dainius Pūras tikina, kad ne finansinė gerovė užtikrina visuomeninę laimę.
Rekordinis savižudybių skaičius, alkoholizmas bei smurtas, pasak akademiko, gimsta iš netolerancijos aplinkiniams, asmeninio bei visuomeninio vangumo ir nenoro atsigręžti į save. Kaip spręsti visuomenės psichinės būklės ligas? Interviu apie nematomas sveikųjų ligas ir galimus gydymo būdus.
Kokiais rodikliais galima apsibrėžti psichinę būklę? Ar tai – psichikos ligonių skaičius?
Daroma esminė klaida, kuomet apie psichinį visuomenės lygį sprendžiame iš psichinių ligonių skaičiaus. Juo mes neišsiskiriame – sergančių sunkiomis psichinėmis yra ir kitose šalyse. Tačiau, kai kalbama apie visuomenės psichikos būklę, vertinama „normalių“ žmonių savijauta, o šiuo aspektu mūsų rodikliai labai liūdni...
Psichinės sveikatos lygis apibrėžiamas trimis rodikliais: savižudiškas elgesys, bandymų žudytis ir savižudybių skaičius; į aplinkinius nukreiptos agresijos požymiai; priklausomybės psichotropiniams gaminiams, svaigiesiems gėrimams. Būtent šiose pozicijose Lietuva „pirmauja“.
Per dešimtmetį savižudžių skaičius sumažėjo. Buvome priartėję prie rekordinio lygio, penkis kartus viršijančio Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Būtent šių rodiklių statistika skelbia jau ne apie pavienius atvejus, tačiau apie epideminį reiškinių lygį – gyvename naikindami save ir kitus.
Bet savižudybių skaičius pastaruoju metu sumažėjo...
Mano nuomone, tam didelį poveikį padarė emigracija – tiesiog daug nusivylusių žmonių išvažiavo svetur. Mokslininkai jau seniai pripažino, kad ne ekonominiai rodikliai svarbiausi. Paklauskite ir dažnas emigrantas jums atsakys, kad Lietuvoje trūksta pagarbos žmogui. Galima kaltinti valdžią, darbdavius, tačiau ir mūsų asmeniniai santykiai nėra gražūs. Iki šiol tarpusavio santykius reguliuoja „laimėtojo-pralaimėtojo“ kova, neįmanomas lygiavertis bendravimas. Gal to vartotojiškumo per daug? Neužtenka, kad turi automobilį – svarbu turėti geresnį už kaimyno.
Iš kur toks naikinimo poreikis?
Nepasitenkinimo priežasčių ieškoma visur, tačiau neatsigręžiama į save. Jei nesi harmonijoje su avimi, pradedi ieškoti kaltų: neva netikusios Europos vertybės, kaltini valdžią, dideles kainas ar geriau gyvenantį kaimyną. Ne paslaptis, kad Lietuva nespindi tolerancija, stebiname pasaulį įvairiausiomis fobijomis. Bet jei kiekvienas problemas pradėtų spręsti nuo savęs, siekdamas įnešti ir savą indėlį į visuomeninę gerovę, situacija pradėtų taisytis. Rūpinamės savo, savo artimųjų interesais - visuomeninės problemos stovi nesprendžiamos.
Kur galime ieškoti tokio susipriešinimo priežasčių?
Greičiausiai viena rimčiausių – istorinis palikimas. Žinoma, perkeltine prasme, tačiau atrodo, kad ligi šiol tęstųsi pilietinis karas. Buvo daug dramatiškų XX amžiaus istorinių įvykių, iki šiol neišmokome tinkamai funkcionuoti, atsižvelgiant į pakitusią pasaulio ekonominę bei politinę situaciją. Reikėjo išmokti stipriai prisitaikyti: arba žūsti, arba, kaip man atrodo, prisitaikai tiesiog per stipriai, kad tampa sunku vykdyti pokyčius.
Koks valdžios požiūris į visuomenės psichinės sveikatos gydymą?
Valdžia daro tas pačias klaidas, kaip ir visuomenė. Per visą dvidešimtmetį nepradėta investuoti į psichinę sveikatą, nueita elementariausiu cheminiu būdu. Jei Sveikatos ministerijos paklaustumėte, ar kovojama su savižudybėmis šalyje, būtų atsakyta teigiamai. Kasmet skiriama po keliolika milijonų litų, kurie skiriami medikamentiniam gydymui, užuot pabandžius užsiimti prevencija.
Savižudybės, agresija, alkoholizmas – kompleksiniai reiškiniai, kuriems reikia kitokio dėmesio. Siūlomi būdai, taupantys dabar skiriamas lėšas, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių jie nėra vykdomi.
Finansinės krizės metu suintensyvėjo labdaringa veikla. Kaip šį reiškinį vertintumėte?
Atjauta šalia esančiam žmogui – kelias į išgijimą. Kuo labiau žmonės susirūpinę savais reikalais, tuo jie pažeidžiamesni, tiek išorinių dirgiklių, tiek asmeninių potyrių.
Mokslininkai teigia, kad karų, didelių nelaimių metu itin sumažėja ar beveik išnyksta neurozių bei savižudybių skaičius. Tokiais atvejais žmogui labiausiai rūpi pasirūpinti išlikti fiziškai, jokios egzistencinės problemos nebeegzistuoja.
Žinoma, nelinkėčiau tokių išgyvenimų. Tik noriu pasakyti, kad reikėtų tapti glaudesniems vieni su kitais. Net ir pamačius, kad kitas gyvena blogiau už save, gimstantis noras pagelbėti – geras ženklas, kelias link išsigydymo.
Kaip vertinate psichinių ligonių integraciją?
Lietuva šiuo atveju juda vėžlio tempais. Valdžia gauna raginimų iš tarptautinių organizacijų, Pasaulio sveikatos organizacija yra pateikusi rekomendacijas, kaip psichiškai nesveikus žmones integruoti į visuomenę, tuo tarpu mes juos laikome uždarytus internatuose. Tad apie kokią integraciją galime kalbėti?
Netolerancija gimsta tuomet, kada visus „nepalankius“, „nenormalius“ asmenis uždarome – tam, kad kurtume, kaip dažnai vadinama, „normalią“ visuomenę. Taip kuriami mitai apie neįgalius asmenis, linkusius žudytis ar girtuokliaujančius. Uždarymas, atsikratymas – ne išeitis.
Reformų principas – labai aiškus. Psichiatrijos sistemą reikėtų išvaduoti iš specializuotų įstaigų, pristeigtų dar sovietinėje sistemoje. Daugelis pasaulio valstybių jau seniai atsisakė uždarų gydymo institucijų dėl dviejų priežasčių: lygių žmogaus teisių bei dėl lėšų. Būtent šiuo metu egzistuojančiai sistemai išleidžiama kur kas daugiau nei būtų skiriama atsikračius išplitusių „internatų“.
Ar yra teigiamų veiksmų link sveikesnės visuomenės ugdymo?
Vienas svarbus žingsnis atliktas: Švietimo ir mokslo ministerija jau trečius metus vykdo patyčių prevencijos programas šalies mokyklose. Anksčiau buvo manoma, kad patyčios tik grūdina vaiką, tačiau yra visiškai atvirkščiai.
Žinoma, greito rezultato nereikėtų laukti, tačiau jis garantuotas. Norėtųsi tikėti, kad jaunoji karta pakeis išvardytas vyresniųjų žaidimo taisykles.
