Pradžiai būtina atminti, kad jau senovės graikai ir romėnai (beje, neskyrę žvaigždžių nuo planetų), visus dangaus kūnus ar jų darinius vadino savo dievų vardais, mat, buvo įsitikinę, kad žvaigždėse gyvena nemirtingos tų dievų sielos. Iš tų laikų iki šių dienų ir atkeliavo pasąmoninė nuostata pavadinus bet kurį žmogų „žvaigžde“ jį sutapatinti su dievybe – mat, iš esmės tokia gali būti bet kurio amato specialistas, savo įgūdžiais pranašesnis už kitus. Antikos žmonės taip pat suvokė, kad žvaigždės – tai bene vienintelis daiktas, šviečiantis tiek dieną, tiek naktį – vadinasi, yra amžinas, o tuo pačiu kitiems teikia šviesą ir viltį… Taip yra įamžinamas ir žmogus, pavadintas „žvaigžde“, ir ne veltui viena pagrindinių Holivudo alėjų yra išklota plytelėmis su kino žvaigždžių pavardėmis – jos, nors ir mindomos plebėjų, turi būti amžinos (Lietuvoje ši praktika su delnų atspaudais kažkodėl nunyko).
Vis dėlto pats terminas „žvaigždė“ meno žmonėms apibūdinti pradėtas naudoti tik XVIII amžiaus teatruose – populiariausiose to meto pramogų vietose. Tiesa, taip buvo vadinami tik aktoriai, kurių sukurtų personažų energija ir įspūdis „nušviesdavo visus žiūrovus kaip žvaigždės spinduliai“, kaip rašydavo to meto amžininkai, nors pačių kūrinių autoriai, kurių veidai nebuvo pažįstami, pvz., W.A. Mozartas, kad ir koks žinomas bebūtų jo vardas, žvaigžde vadintas nebuvo niekada. Taip atsirado ir suvokimas, kad žvaigžde gali būti tik visiems pažįstamas žmogus.
Ir, beje, ankstyvojoje kino eroje, XX amžiaus pradžioje nei afišose, nei kinofilmų titruose aktorių pavardės nebuvo minimos dėl paprastos priežasties – tuometiniai prodiuseriai būgštavo, kad ekrano aktoriai išpuiks kaip teatro žvaigždės ir pradės reikalauti didesnių atlyginimų… Pavyzdžiui, dar 1909 metais „legendinės“ amerikiečių aktorės Mary Pickford veidas buvo pažįstamas visam su kino menu susidūrusiam pasauliui, nors retas žinojo, kuo ji išties yra vardu (žmonių tarpe ji buvo vadinama „Mažaja Meri“).
Publikos smalsumas vis dėlto pakeitė šią prodiuserių užgaidą, ir apie 1910 metais aktorių vardai pagaliau pradėti rašyti afišose, o Holivudas suvokė, kad sėkmingam verslui būtina auginti žiūrovų lojalumą aktoriams kaip pavardėms ir asmenybėms. Tačiau beveik iki pat 1920 metų pasaulyje neegzistavo spausdinti periodiniai leidiniai skirti tik kino aktoriams, kurių biografijų plačioji publika vis dar nežinojo, todėl siekiant patraukti žiūrovus, pagal to meto tradiciją afišoje rašoma aktoriaus pavardė pradėta žymėti žvaigždutėmis, kurių kiekis rodė aktoriaus reikšmingumą ir talentą. Toks užrašas afišoje atrodė maždaug taip: ***GIEDRIUS DRUKTEINIS*** IR *RUDOLPH VALENTINO* FILME “GENIJAUS IŠPAŽINTIS”, iš ko kiekvienam buvo aišku, kuris aktorius yra svarbesnis ir geresnis (beje, tokį pavardės žymėjimą žvaigždutėmis galima išvysti dar ir šiais laikais).
Ir taip, savaime suprantama, pasirodžiusiuose pramogų leidiniuose kino aktoriai buvo automatiškai pradėti vadinti žvaigždėmis – tokiai nuostatai įtvirtinti daugiausiai nusipelnė pirmasis Holivude sukurtas „sekso simbolis“, pats „gražiausias“ tos eros vyras Rudolphas Valentino (kuriam, beje, taip pat priklauso ir idėja kino aktoriams teikti apdovanojimus už jų vaidybą), pirmasis Holivudo studijose pradėjęs ant savo kambario durų kabinti didelę žvaigždę.
Mat, jis tikrai žinojo, kad „matomas“ reiškia „žinomas“, o „žinomas“ reiškia „garbinamas“, o „garbinamas“ reiškia „mylimas“. O tai, beje, dar reiškia ir „geriau apmokamas“ – šiais laikais dažnas žinomas Lietuvos žmogus šią būtiną tikrosios „žvaigždės“ požymį yra linkęs ignoruoti arba bent jau nutylėti. Bet, žinoma, gaila, kad iki šių dienų visiškai nunyko tikroji žymėjimo žvaigždutėmis prasmė – šiuolaikiniai vertinimo kriterijai lemia tai, kad dabar mes linkę bet kurį žinomą žmogų pavadinti „žvaigžde“, visiškai neatsižvelgdami į jo tikrąjį talentą ar pasiekimus – būtent todėl ir yra sunku jį pavadinti talentingu.
