Vis daugiau vaikų ignoruoja įprastas poveikio priemones: griežtą balsą, draudimus ir netgi bausmes.
Jau trejų metų spirgiukas gali tylomis nusileisti nuo savo kėdutės ir demonstratyviai išeiti į kitą kambarį, jeigu į svečius atvykusi močiutė pernelyg aktyviai stengsis jį primaitinti.
Naujieji vaikai vėliau ima kalbėti, tačiau jų akivaizdoje tėvai jaučiasi tarsi nuogi - atrodo, jie supranta ne tik žodžius, bet skaito mintis. Tokio vaiko neapgausi geranoriška veido išraiška arba apsimestiniu susidomėjimu jo veikla, teigia vaikų psichologė Svetlana Dobrovolskaja.
Naujieji vaikai neužsiims tuo, kas jiems neįdomu. Jie nemėgsta, kai juos liečia ir kai ima ant rankų be jų sutikimo. Savo kambario erdvę jie laiko privačia teritorija, tačiau puikiai sugeba bendradarbiauti su bendraamžiais, jeigu tai jiems atrodo įdomu.
Šie bruožai aprašyti daugelyje knygų ir straipsnių apie indigo vaikus, tačiau, kitaip nei buvusioji banga, naujieji vaikai nemaištauja prieš suaugusiuosius. Jie mokosi naujų poveikio būdų.
"Mes galime rinktis"
Penkerių metų mergaitė, įdėmiai žiūrėdama į akis logopedui, sako: "Aš nenoriu taip mykti. Jeigu neturite kitų užduočių, jūs jau galite eiti namo."
Šešerių metų berniukas per kolektyvinę užduotį dailės studijoje, baigdamas savo piešinį, pagrindžia neplanuotą siužetą tokiais žodžiais: "Rudens peizažą aš galiu nupiešti kitą kartą, o šiandien prisiminiau jūrą! Jums patinka jūra?" - ir demonstruoja ryškų paveikslą...
Vaikas, turintis lengvų motorikos sutrikimų, į pedagogo pasiūlymą nuspalvinti gaidžio plunksnas ir snapą atsako: "Jūs galite spalvinti tai, kas jums patinka labiausiai, o aš noriu nupiešti jam žalius nagus."
Mūsų žodžių reikšmė pokalbininkui labiausiai priklauso nuo emocinės prasmės, kurią mes į juos sudedame.
Anksčiau vaiko atsisakymas vykdyti suaugusio žmogaus nurodymą reikšdavo protestą - "Aš tyčia to nedarysiu" - arba maldavimą - "Nenoriu to daryti, labai prašau, leiskite man to nedaryti, pritarkite man!"
Abiem atvejais iš suaugusio žmogaus tikimasi konkrečios reakcijos. Vaiko elgesys mus veikia emociškai, ir mes reaguojame: arba reikalaujame toliau, arba nusileidžiame.
Tai buvo akivaizdžiai nelygiaverčiai santykiai arba kova tarp vaiko ir suaugusiojo.
Tačiau šiandien paveikslas keičiasi: vaikas demonstruoja savo paties pasirinkimą.
Nieko asmeniško
Iš paminėtų pavyzdžių matyti, kad vaikas neprovokuoja suaugusiojo, jis tiesiog tvarko savo gyvenimą - savo laiką, savo interesus, nemanydamas, kad suaugęs žmogus turi jam valdžią.
Iš pradžių atrodo, kad mažylis nesupranta, ko iš jo reikalaujama, bet ilgainiui ryškėja: jis nemato prasmės tęsti pamoką, o baimės arba priklausomybės nejaučia! Todėl suaugusio žmogaus nurodymo paprasčiausiai neima domėn.
Dažnai tokioje situacijoje auklėtojas arba gimdytojas netikėtai pačiam sau susimąsto: ar iš tiesų toks jau būtinas būtent šis veiksmas ir būtent šioje situacijoje?
Jeigu auklėtojas ar giminaitis darys spaudimą, naujasis vaikas reaguos ne baime ir kaprizais, o pykčiu ir nepasitenkinimu, kurį sunku ir buvo įsivaizduoti esant šiame mažame žmogutyje!
Žinoma, ne visi vaikai taip elgiasi, bet daugelis. Ir kuo vaikas mažesnis - tuo tai akivaizdžiau.
Kone visi žmonių konfliktai (ir šeimyniniai, ir organizaciniai) pagrįsti destruktyviais emociniais mainais: žmonės jaučiasi priklausomi nuo pritarimo arba pasmerkimo iš šalies.
Jie kenčia, jeigu neranda pritarimo, arba tampa agresyvūs ir prislėgti, jeigu susiduria su smerkimu.
Kilus bet kokiam konfliktui, žmonės iš karto pereina prie "asmeniškumų": jie gina savo poziciją, nes užgaunama jų savimeilė, jų stereotipai. Tai trukdo rasti išeitį ir susitarti.
Bendravimo specialistai, psichologai, konfliktologai rekomenduoja mums atskirti esmę (faktiškus reikalavimus ir tikslus) bei emocinį konfliktų dalyvių vertinimą. Tuomet daug ką pamatai nešališku žvilgsniu.
Būtent to savo pavyzdžiu mus moko naujieji vaikai.
Kai vaikas nieko nesitiki iš pokalbininko, o tik deklaruoja savo poziciją, oponentas yra laisvas nuo pedagoginio spaudimo.
Viduje mes jaučiamės laisvi, jeigu atsisakymas reiškia tik tai, kad mūsų siūlomas veiksmas žmogui netinka - jis neturi jums jokių asmeninių pretenzijų, jis tik nesutinka su konkrečia situacija.
Paprastai žmonės nesiginčija su tuo, kuris daro pasirinkimą dėl savęs, nelaukdamas išorinio pritarimo ir nejausdamas pasmerkimo baimės iš šalies.
Būtent šios vidinės ramios nepriklausomybės suaugę žmonės mokosi įvairiuose komunikavimo kursuose.
Sugebėjimas apginti savo interesus be agresijos šiandien tampa vis aktualesnis.
Perduoti ir priimti
"Jis elgiasi kaip suaugęs, todėl ko nors pasiekti su juo galima tik argumentais. Jėga nieko nepadarysi", - pasakoja mama apie penkerių metų sūnų.
Verta pripažinti, kad sugebėjimas būti laisvam nuo aplinkinių vertinimo šiandien padeda mums tapti sėkmingiems.
O kas yra pirmasis "išorinio pasaulio" atstovas vaikui? Šeima!
Taigi nuomonė, kuri nesutampa su tėvų, - labai vertinga!
Jeigu jūsų vaikas su jumis ginčijasi - parodykite išmintį, pasistenkite pamatyti stipriąją jo pozicijos pusę, parodykite jam ją, o tik po to pateikite savuosius argumentus.
Tegu vaikas išmoksta priimti svetimą poziciją atsižveldamas į tai, ar ji įtikinama, o ne iš baimės arba trokšdamas pritarimo.
Skatinkite jį sklandžiai suformuluoti savo norus, savo nesutikimo su situacija priežastį.
Pavyzdžiui: "Aš nenoriu eiti pasivaikščioti, nes man patinka žiūrėti filmukus", o ne zirzti: "Nenoriu niekur eiti! Noriu žiūrėti televizorių!.."
"Nenoriu dėtis šitos kepurės, nes ji panaši į mergaitišką."
"Nenoriu mokytis rašyti, nes man nusibodo tie kringeliai..."
Nereikia sakyti vaikui, kad "kitos kepurės nėra" arba "visi mokosi rašyti", - tai ne argumentai.
Iš esmės vaikui reikšmingų argumentų šioje situacijoje nėra ir negali būti: kepurė tokia, kokia yra, o rašmenys pasikeisti negali. Bet jūs galite pripažinti vaiko žodžių teisingumą: "Taip, iš tiesų bumbulas didokas", "Taip, malonumo čia maža - eilutė po eilutės daryti daryti vieną ir tą patį..."
Ir tik tuomet pasiūlykite: "Šiandien (artimiausiu metu) kitos kepurės nupirkti nėra galimybės, galbūt mes galime ką nors su ja padaryti... Gaila sėdėti namie tokiu gražiu oru..."
"Gyvenime yra neišvengiamų dalykų, ir tai vienas iš jų. Sugalvokime, kaip palengvinti tavo kankynę..."
Vertingiausia šiuose dialoguose - abipusio supratimo patirtis, mokėjimas perduoti savo poziciją ir išgirsti kito žmogaus nuomonę.
Ko vertas aklas spaudimas
Kiekvienas iš mūsų, tėvų, patyrėme akimirkų, kai vaikas, kilus interesų konfliktui, pasielgė kilniau nei suaugęs.
Pavyzdžiui: jūs susierzinę ko nors reikalaujate, o jūsų vaikas su meile jums bando paaiškinti, kodėl jis negali to padaryti. Jūs spaudžiate jį toliau, viskas baigiasi ašaromis, prievarta ir karčiu apmaudu. Bet nusiraminę jūs suprantate, kad buvote neteisūs, kad vaikas paprasčiausiai negalėjo įvykdyti jūsų paliepimo šioje konkrečioje situacijoje, ir jaučiatės kalti...
Liūdniausia yra tai, kad savo aklu spaudimu jūs mokote vaiką spręsti konfliktus tokiu pat būdu, neatsižvelgiant į kitų šalių pozicijas, o tai visiškai neveikia suaugusiųjų gyvenime - juk jame mes privalome mokėti sąveikauti kaip partneriai.
Tėvai - irgi žmonės
Normalu, kad mes klystame, ir dažniausiai tai vyksta įsijungus "autopilotui". Todėl ieškokite galimybių būti "gyvi", plėskite savo pasaulėžiūrą, bet kuo dažniau, kai vaikas priešinasi, savęs paklauskite: "O ar tikrai to reikia? Būtent dabar?"
Netgi tradicinėse švietimo įstaigose šiandien keičiamos auklėjimo doktrinos, aprašytos prabėgusių metų specialiojoje literatūroje. Pasaulis keičiasi, ir mes - kartu su juo.
Tikėkite savo vaikais.
"Subscribe", parengė Vilma Skiotienė
