Rašytinis žodis turi savo šventę – šiandien minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, – bet gujamas iš viešųjų ir asmeninių bibliotekų, tolinamas nuo vis dar skaitančios visuomenės dalies. Knygos puoselėtojai ir kūrėjai tvirtina, kad tikrąsias vertybes baigia sunaikinti komercija, remiama valstybės.
Vis dėlto knygynų lentynos lūžta nuo knygų, bet tik retas skaitytojas pajėgus gerą knygą įpirkti. O menkaverčio skaitalo knygynams sunkoka atsikratyti net per nupiginimo akcijas. Kitaip sakant, knygų išleidžiama nemažai ir įvairių, bet tai visai nereiškia, kad jos visos vertos skaitytojo dėmesio, rašo dienraštis „Vakaro žinios“.
„O, taip, – nedvejodama sutiko Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros leidinių ir leidybos grupės vedėja Rimantė Tamoliūnienė, švenčių išvakarėse pripažinta viena iš trijų geriausių 2010 metų bibliotekininkių, – turiu galvoje ne tik kulinarinius „šedevrus“, pseudožvaigždžių biografijas, apie čakras, karmas, energetiką ir kitokius marazmus rašantį skaitalą, bet ir kitokio turinio knygeles.
Pavyzdžiui, žmogus parašo ir už savo lėšas ar susiradęs rėmėjų išleidžia pirmąjį poezijos rinkinį ar prozos knygą, ir jam jau atrodo, kad jis – didis kūrėjas. Eina į biblioteką, prašo knygą pristatyti skaitytojams. Nors ta jo kūryba – vidutinė, jei nepasakysime blogiau... Kartais tikri kūrėjai pasiima tokias knygeles į kolekciją kaip pavyzdžius, kaip nereikia rašyti".
Tokia literatūra bibliotekoje niekada nebuvo graibstoma skaitytojų. Bet gerų knygų paklausa bibliotekose – didžiulė. O tokių trūksta. Gaunama tik po kelis privalomuosius egzempliorius. „Anksčiau fondams atnaujinti buvo skiriama daugiau finansų, o dabar vis prastyn, – apgailestavo Rimantė. – Todėl lankytojus, kurių kasdien į biblioteką užsuka apie 800, ne visada galime pradžiuginti. Rašosi jie į ilgą eilę, knygą užsisako ir laukia...“
Knygos būtų pigesnės – knygyne naujausios literatūros būtų galima įsigyti. Bet gera knyga šiandien sunkiai įperkama. „Žmonės laikraščių neįperka, tai ką kalbėti apie gerą knygą“, – atsiduso ji. Rimantė su nostalgija prisimena senus laikus, kai ir knygų fondai bibliotekose būdavo nuolat atnaujinami, ir patys naujausi, populiariausi leidiniai jas iškart pasiekdavo.
Rašytojas Marcelijus Martinaitis apgailestaudamas prisiminė laikus, kai buvo nuolat leidžiama lietuvių klasika. „O kokia situacija dabar? Per dvidešimt metų nė vienos klasikos knygos neišleista, – stebėjosi jis. – Valstybės politika knygų leidyboje net ir sovietmečiu buvo visai kitokia. Rėmė tokias knygas. Šiandien ką matome? Nėra jokios valstybės politikos. Klasika – seniai pamiršta. Leidyklos užsiima komercija – leidžia visokius skaitaliukus. Ir net sugeba jiems valstybės rėmimą parūpinti – svarbu gerai reklamuoti, pristatyti. Niekas nesidomi, kokio lygio leidiniai iš tiesų remiami“.
Puikiai reklamuotas, bet menkavertis skaitalas, anot M. Martinaičio, leidykloms duoda didžiausią pelną. Bet esą kas iš jo? „Perskaitė turbūt visas pasaulis „Da Vinčio kodą“ ir po metų pamiršo, – šyptelėjo rašytojas. – O klasika – amžina“.
Gerų knygų bibliotekos esą turėtų gauti ne po vieną ar du egzempliorius, o kur kas daugiau. „Bet iš kur bibliotekos jų paims, jei finansavimas šitaip sumažintas, apkarpytas, – svarstė M. Martinaitis. – Štai žinomo poeto knyga išleidžiama 100 egzempliorių tiražu. O kiek šalyje bibliotekų? Per tūkstantį. Net po vieną egzempliorių neišeina. Didesniu tiražu leidyklos nenori leisti, nes baiminasi, kad neišpirks. Juk be dotacijų knygos leidyba – brangi. O valstybė juk tik mokesčiais knygų leidybą apkrauti sugeba – ne paremti“.
