Balsas ne iš balos
Štai ką rašo muzikos žinovai apie V.Urmanos balsą, kuris turi dvigubą, itin retai suteikiamą operos karalystėje titulą – dramatinis mecosopranas ir sopranas: „...galingas ir gražus, plataus diapazono, aksominio tembro, prasiskverbiantis pro tirštą orkestro faktūrą, išlaikantis subtiliausius pianissimo niuansus. Dainininkė kamerinę vokalinę muziką atlieka įvairiomis kalbomis, stebindama puikia tartimi, o scenoje keri aktorinis jos meistriškumas, gebėjimas tobulai persikūnyti į magiškus, lemtingus vaidmenis.“
Kaipgi ši lietuvaitė iš provincijos, svajojusi tapti nebent vargonininke, iškilo į tokias aukštumas? Iš kur toji jos asmenybės, balso magija? Kiek čia įgimto talento, kiek darbo, o kiek sėkmės? Tai žino tik pati V.Urmana, pripažinusi, kad daug yra gavusi iš tremties užgrūdintos savo šeimos. Dainininkės tėvas buvo gabus racionalizatorius, pelnęs net Sovietų Sąjungos išradėjo vardą. „Šitą išradėjo genetiką ir aš jaučiu, kai reikia greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas: visada turiu kelis alternatyvius sprendimus“, – neseniai žurnalui „Kultūros barai“ sakė solistė. Ir jos mama, Marijampolės Kraštotyros muziejaus direktorė, kuri sovietmečiu pati kaimuose rinko nykstantį tautinį paveldą, dukrai yra atsidavimo darbui ir drąsos pavyzdys. Būtent mamos darbovietėje Violeta susipažino su meno pasauliu, mėgo vartyti čia buvusias visų epochų užsienio tapybos knygas.
Tačiau nuo mažens mergaitę traukė muzika. Mokyklos choro vadovas stebėjosi jos balso diapazonu, siekiančiu tris oktavas. „Tačiau buvau kukli, ir nors man labiausiai patiko dainuoti, daryti tai solo nedrįsau: verčiau rinkdavausi sekstetą“, – pokalbio metu prisiminė operos primadona. Po to sekė fortepijono studijos Kauno Juozo Naujalio aukštesniosios muzikos mokykloje. Kauno bibliotekoje mergina atrado operos deivės Marios Callas įrašus ir pasigavo „operos bacilą“, lėmusią jos gyvenimą.
Marios Callas pasekėjos kančios
V.Urmana prisipažįsta lig šiol kolekcionuojanti knygas apie M.Callas gyvenimą. Ji turi tris servizus, iš kurių valgydavo ir gerdavo ši operos legenda, draugai jai padovanojo ir porą jos plaukų suktukų, nupirkę šiuos iš buvusios M.Callas tarnaitės. „Tokios smulkmenos mane įkvepia“, – neslėpė V.Urmana, atsidavusi panašiai tarnystei, kaip ir legendinės graikų operos deivė.
Tačiau pakeisti pasirinktos fortepijono specialybės pareiginga mergina anuomet nesiryžo ir savo „kančias“, iš vidaus sprogdinama slaptos svajonės, tęsė jau Konservatorijoje. Taip, daug kam nuostabu, kad V.Urmanavičiūtė turi ir pianisto diplomą. Tačiau fortepijono studijų ant kupros ji nenešioja, vokalistei šios itin naudingos, o profesorei Liudai Grybauskaitei ji yra nepaprastai dėkinga už begalinę kantrybę ir išmintį.
Baigiamąjį egzaminą V.Urmanavičiūtė išlaikė penketu, tačiau po to ryžtingai užtrenkė fortepijono dangtį. Ir tuoj pat įstojo mokytis solinio dainavimo. Tačiau studijos prof. Vlados Mikštaitės klasėje toli gražu nebuvo saldžios. V.Urmanavičiūtė nebuvo laikoma perspektyvia studente, ne kartą jai teko keisti ir balso statusą, o solistui tai yra kur kas rimčiau nei boksininkui pakeisti svorio kategoriją. Ketverius metus pabuvusi sopranu, ji buvo „pažeminta“ į mecosopraną. Anot dainininkės, niekas Lietuvoje jai nepadėjo pajusti savo balso galimybių, tad ir čia ji turėjo tvarkytis savarankiškai, pasikliauti savimi, klausytis savo pačios balso.
Nepaisanti autoritetų
V.Urmanos bruožas neišpasakytai įkvepia, ne mažiau nei dainavimas. Tačiau ir solistės kalbėjimo klausytis labai įdomu: ši suvalkietė žodžių be reikalo nebarsto, pasveria kiekvieną ištartą. Net artistui neišvengiami proginiai jos interviu nėra tušti, duodami tik iš reikalo ar dėl reklamos: ir ką gi iš tiesų V.Urmanai reklamuoti? Kabina jos tiesumas, išmintis ir tas ramus savo vertės žinojimas, koks būdingas tik suvalkiečių moterims, negana to, be krislo pasipūtimo, nors šiam rastis sąlygų, atrodytų, primadonos gyvenime – daugiau nei reikia.
Blaivų požiūrį į save rodo ir operos solistės atsakymas į ne taip seniai jai bruktą siūlymą siekti Lietuvos prezidento posto. V.Urmavičiūtė nesimaivydama atsisakė, mandagiai pastebėjusi, kad neišmano dalykų, kurie būtini šiam postui. Geras pavyzdys mūsų artistams, kuriems vis vaidenasi, kad nuo scenos iki politikos – tik vienas žingsnis, kad gražus balsas ir žinomumas yra pakankamas bagažas politikui.
V.Urmana šiandien mielai priima gerbėjų gėles, tačiau viename interviu yra prasitarusi, kad skintų puokščių neapkenčia, mat jos kvepėjo jai rugsėjo 1-ąja, mokykla. Negalima sakyti, kad ji nemėgo mokytis (kad tikrai mėgsta, suprato studijuodama Vokietijoje), bet kalimo, sunkiai išvengiamo mokyklos suole – tai jau ne! Ji tikina kadaise buvusi tyli, uždara, drovi mergina, tačiau, priėmusi šį sprendimą, neišvengiamai privalėjo pasikeisti: nusikalti charakterį, suimti save į nagą, atsisakyti drovumo. Kokia gi ji primadona, jei lenkiasi autoritetams žemiau žolės ar leidžiasi įveliama į teatro intrigas?
Kokių gi užgaidų vis dėlto leidžia sau turėti operos primadona V.Urmana? Ji prisipažįsta mėgstanti vertingus papuošalus, ką žino ir jos vyras, su malonumu tenkinąs šią jos silpnybę. Sunku jai atsisakyti ir pietų gerame restorane, ypač ji mėgsta autentišką italų ir japonų virtuvę. Solistė prisipažįsta nesanti puiki kulinarė, tačiau be vargo iškepa žuvį, išverda daržovių. Juokiasi, kad tikrai ja taps, kai išeis į pensiją.
Aukos ant operos aukuro
Apie asmeninį gyvenimą ji kalba santūriai, bet neslepia džiugesio, radusi savo gyvenimo vyrą: juk po pasaulį su lagaminais nuolat klajojanti moteris labai rizikuoja likti viena. Italų tenoras Alfredo Nigro ir Violetą Urmaną, kurie beveik 10 metų susituokę, supažindino opera, darbas Milano La Scalos teatre. Solistė džiaugiasi, kad vyras, atsidavęs muzikai, puikiai ją supranta, gerbia jos pašaukimą, mielai vieši jos gimtinėje. Tad atsakydama į klausimą, ar sunku poroje sugyventi dviem ryškiems talentams, juolab solistams, Violeta tik nusijuokė: anot jos, sunku išsiskirti, kai tenka koncertuoti skirtinguose pasaulio kraštuose. Judviem pakanka išminties nesivaržyti dėl karjeros svorio ar populiarumo.
Paklausta, ar sunkiai ištariamos svetur lietuviškos pavardės „uodegėlės“ praradimas – vienintelė jos auka karjerai, V.Urmana patikino anksti supratusi, kad tai bus neišvengiama. „Nuo 16 metų buvau pamišusi dėl Marios Callas, kuri atsisveikino su tikrąja Callogeropulos pavarde. Ir aš be gailesčio pasitrumpinau savąją“, – neslėpė ji. O skaudžiausia, bet neišvengiama auka pašaukimui ji laiko nutolimą nuo namų, artimųjų, bendravimo ribojimą. „Turiu tausoti balsą, būti egoiste. Tačiau, kompensuodama egoizmą, be atodairos išdaliju save publikai. Jei žmonėms mano dainavimas suteikia malonumo, pasitenkinimo, juos pakylėja, ko daugiau galėčiau norėti?“ – retoriškai klausė V.Urmana viename interviu?
O mes galime tik džiaugtis ir didžiuotis, kad Violetos Urmanos balsas priklauso pasauliui. Bet mums ji liks Violeta Urmanavičiūtė, atkakli suvalkiete iš Jūrės miestelio, išplaukusi į plačiuosius operos vandenis.
