Na ką gi, pradėsiu trumpai ir be jokių užuolankų. Prieš dvejus metus Kazys man po penkerių draugystės metų pagaliau pasipiršo. Mes buvome šiek tiek kitokia pora nei visi mūsų draugai ir niekada nenorėjome didelių, lietuviškų vestuvių. Nieko prieš jas neturime, tiesiog daryti didelį balių – ne mūsų su Kaziu tipažas. Mes labiau esame vienišiai, mėgstam laiką leisti dviese, išvažiuoti į gamtą, pabūti ramiai, be viso to šurmulio.
Taigi nusprendėme, kad vestuvės bus šeimos apsuptyje, be jokių draugų, tik artimiausios giminės. Suskaičiavome, kad turėtų būti apie dvidešimt žmonių.
Žiemą jau ėmiau žvalgytis kavinės ir bažnyčios. Žinoma, ėmiau diskutuoti su draugėmis ir šeimos nariais, kur čia pataupyti, kur daugiau išleisti.
Na, ir prasidėjo, tai, ko gyvenime nepamiršiu. O nepamiršiu todėl, nes tai buvo didžiausia mano klaida!!!
Pirmiausia atsirado draugė, kuri pasisiūlė mane nemokamai padažyti – okei, galvoju, bandom, juk mačiau jos darbus, atrodė tikrai gerai išmano savo darbą. „Tikra profesionalė“, – galvojau aš.
Tada atsirado pusbrolis, kuris neseniai ėmė fotografuoti vestuves, pažiūrėjom su Kaziu jo „Facebook“ profilį – na, tikrai, gražios, mielos, nuotraukos. Jis pasisiūlė mus pafotografuoti už pusę kainos.
Galiausiai teta, kuri laisvalaikiu dekoruoja šventes, pasisiūlė padekoruoti stalą kavinėje. „Ko čia gi reikia, kelios gėlės ir žvakės“, – pagalvojau.
Irgi sutikome.
„Trūko tik užrašo – gedulingi pietūs“
Na, ir štai išaušo vestuvių rytas (praeitą birželį). Lekiu aš visa laiminga pas draugę, ramiai sau mėgaujuosi rytu, kol ji mane dažo ir atmerkusi akis aš vos nenualpstu. Aš atrodžiau kaip klounas.
Draugė mato, kad man nepatinka, aš jos klausiu, kam taip ryškiai – ji man pro ašaras akyse sako, kad kai aš jos draugė, tai ir jaudinasi ji daugiau. Okei, sutvarkom tą veidą, kad bent nuotaką primintų ir judam toliau...
Susituokėm bažnyčioje, jau buvau visai pamiršusi tą baisų savo makiažą, kai įėjus į kavinę aš pamačiau, ką iš kavinės stalo padarė mano teta... Aš jums nemeluoju, tie violetiniai kaspinai ir gėlės priminė ne vestuves, o gedulingus pietus. Tetrūko iškabos „Gedulingi pietūs“. Tos gėlės labiau priminė vainikus...
Bet ir tai dar buvo ne viskas! Galiausiai gavus pusbrolio darytas vestuvių nuotraukas, mes jau su Kaziu net nebesirūpinome, o ėmėme juoktis, nes tos nuotraukos priminė labiau keturmečio darytas, o ne mėgėjo fotografo, brandaus vyro.
Taigi, mūsų ir Kazio palinkėjimas šiais metais visoms jaunavedžių poroms būtų toks – netaupykit, mielieji, ir nesinaudokite „pigesnėmis“ giminių paslaugomis, talentais, nes patikėkite manimi, geriausiai savo darbą išmano profesionalai!
