„Seniai seniai, prieš kokį pusmetį, šalia žalios kaip agurkų sriuba kūdros pasaulį išvydo mažų ir minkštų vatos kamuoliukų vada...“ - tokiais žodžiais prasideda netrukus knygynus pasieksianti Jurgos Šeduikytės pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą.
Dvejus metus dideliems ir mažiems vaikams kurtas kūrinys, anot Jurgos, atskleis dar nepažintą, ironišką ir žaismingą jos pusę. Nors spaudos puslapiai mirga nuo žinučių apie Jurgos nėštumą, ji įsitikinusi, kad kuriantis žmogus turi teisę nekalbėti apie asmeninį gyvenimą.
- Kas tave įkvėpė parašyti pasaką?
- Tie patys dalykai, kurie įkvėpė ir muziką kurti. Kai gyvenime būna sunkūs laikotarpiai, stengiuosi susikurti kitokį, šviesų pasaulį. Tai padarau kurdama. Pirmasis pasakos sakinys gimė man būnant Alpių kalnuose. Kaip dabar pamenu, sėdžiu ant akmens, žiūriu į upę ir galvoju: “Kaip būtų smagu parašyti rimtą romaną...”
Tačiau pradėjusi rašyti supratau, kad galvoje sukasi pasaka apie Žaltį, vardu Sliekas, ir katiną Pašiauštą. Pasakos žanras man labai priimtinas. Aš iki šiol skaitau pasakas.
- Ar pasaka turi filosofinį atspalvį?
- Sunku pasakyti. Tiesiog tai yra dar viena kūrybos forma ir proga atsiskleisti tokiai, kokios manęs dar nepažįsta. Gyvenime nesu tokia rimta kaip scenoje.
- Nori pasakyti, kad lyriškos, romantiškos ir melancholiškos merginos įvaizdis scenoje skiriasi nuo to, kokia esi gyvenime?
- Radikaliai. Man netrūksta nei žaismingumo, nei ironijos, nei sarkazmo. Apskritai vienplanių žmonių nebūna.
- Kodėl nusprendei publikuoti pasaką?
- Esu įsitikinusi, kad kiekvienas kūrinys yra beprasmis, jei jį slepi nuo kitų. Mano knyga bus apčiuopiama dovana žmonėms.
- Ar nebijai kritikos?
- Visiškai. Dėl muzikos labiau jaudinuosi. Aš nepretenduoju į rašytojos vietą. Man tiesiog buvo labai smagu ją rašyti. Manau, kad geros emocijos negali pagimdyti blogų dalykų. O publikos nuomonė, kad ir kokia ji būtų, man įdomi. Konstruktyvi kritika skatina tobulėti. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu jai jautri.
- Jei rašytojai profesionalai pasakys, kad lendi į jų daržą?
- Nežinau, kaip kiti... Teko kalbėtis su Vytautu V. Landsbergiu, jis sakė, kad nepyksta. (Juokiasi.)
- Pati iliustravai knygą. Koks tavo santykis su daile?
- Kadaise bandžiau lankyti dailės mokyklą, bet skaudžiai nudegiau. Pamenu, buvo užduotis namuose nupiešti obuolį. Pamaniau, kad obuolys neįdomu, todėl nupiešiau karvės kaukolę. (Šypsosi.) Iš mokytojo gavau velnių, kad blogas štrichas. Buvo labai liūdna, nes vertino ne pastangas, o piešimo techniką. Daugiau nebelankiau.
- Ką manai apie šių dienų tendenciją, kai žinomi pramogų pasaulio žmonės pradėjo publikuoti savo knygas?
- Manau, kad vieni tai daro dėl savireklamos, o kiti tiesiog kuria. Pavyzdžiui, aš net nežinau, kas šiandien vyksta knygų leidybos rinkoje. Man tiesiog taip išėjo. (Šypsosi.)
- Kaip manai, ar leidykla spausdintų tavo pasaką, jei tu nebūtum Jurga Šeduikytė?
- Manau, kad taip, nes jie pasakė, jog leidžia tik tai, kuo patys patiki.
- Vienas žinomas pramogų verslo veikėjas neseniai interviu „Laisvalaikiui“ pasakė, kad Jurgos muzika skatina savižudybes. Ką tu į tai?
- Aš turiu humoro jausmą. Nėra čia ko nemėgti moterų kuriamos muzikos. Žmonės turėtų būti tolerantiškesni. Apskritai netolerancija pakiša koją daugeliui lietuvių.
- Gal jis tiesiog pasakė savo nuomonę?
- Tada labai atsiprašau, jei mano muzika jam skatina tokias mintis. Tokio tikslo tikrai neturiu.
- Kaip manai, ar muzika apskritai galėtų paskatinti savižudybę?
- Tam tikra - galbūt. Charizmatiškos asmenybės scenoje veikia silpnesnius žmones. Ir ne visada teigiamai.
- Kada tau smagiausia būti scenoje?
- Kai pristatau ką nors naujo.
- Kokį mieliausią komplimentą esi išgirdusi kaip dainininkė?
- Labiausiai įstrigo vienos nepažįstamos moters žodžiai. Stovėjau šalia jos eilėje prie bankomato. Telefonu ji draugei garsiai skundėsi, kaip jai skauda dantį, kaip jos vyras negerai pasielgė. Žodžiu, viskas blogai. Paskui ji atsisuko į mane ir pasakė: „Ačiū“. Aš nesupratusi paklausiau: „Už ką?“, o ji atsakė: „Už ką, už ką – už muziką“.
- O kaip moteris?
- Vienas žmogus pasakė, kad esu žaviai žvaira. (Juokiasi.) Tai man įstrigo. Didelis komplimentas - Metų moters titulas.
- Kodėl vengi kalbėti apie asmeninį gyvenimą?
- Laikausi pozicijos - kol žmogus kuria, jis turi teisę nekalbėti apie asmeninį gyvenimą. Man įdomiau kalbėti apie tai, ką aš veikiu. Nesu įsipareigojusi pasakoti apie tai, kas vyksta už mano buto durų.
- Sutik, žmonėms įdomu bent akies krašteliu žvilgtelti į žinomų žmonių gyvenimą?
- Žmonės patys ne visada žino, kas jiems įdomiau. Faktai apie mano asmeninį gyvenimą jiems neduos tiek naudos, kiek jie patys tikisi. Kur kas naudingiau klausytis mano dainų ar paskaityti pasaką.
- Kokią didžiausią nesąmonę apie save esi skaičiusi spaudoje?
- Kad Andrius Mamontovas man nupirko dviejų kambarių butą Klaipėdoje. Labai juokiausi.
- Ar turi ritualų, kuriuos stengiesi atlikti kiekvieną pavasarį?
- Labai smagu parnešti savo katei pirmos žolės. Anksčiau pavasariais būdavau depresyvesnė, dabar įviską žiūriu paprasčiau. Noriu daugiau spalvų, ištrūkti į gamtą.
Mano sesuo šalia Labanoro girios turi namuką. Ten aš labai gerai pailsiu. Vasarą man labai patinka kokiai savaitei išplaukti su baidarėmis.
- Koks tavo keisčiausias bruožas?
- Kas keletą minučių keisti nuomonę. Neretai būna sunku apsispręsti drabužių parduotuvėse. Tačiau tai būdinga tik kalbant apie smulkmenas, o dėl esminių dalykų galiu apsispręsti viens du.
- Kokių muzikantų negerbi?
- Nesuprantu tų, kurie mano, kad yra gabesni nei iš tikrųjų. Kartais reikia pripažinti, kad ne tas kelias tau skirtas.
- Ar turi draugų, kuriais gali pasitikėti šimtu procentų?
- Anksčiau maniau, kad neturiu. Dabar žinau, kad turiu. Supratau, kad tokius žmones reikia saugoti, nes kitaip liksi vienas. Apskritai dabar su manimi lengviau bendrauti.
- Kas pasikeitė?
- Dingo susireikšminimas. Anksčiau maniau, kad svarbiausia mano savijauta, o kaip kiti jaučiasi, pamiršdavau.
- Ar jautiesi laiminga šį pavasarį?
- Labai. Džiaugiuosi, kad jis kitoks...
Kalbino Laima Karaliūtė, Mykolo Ambrazo nuotrauka
