Sunku mums išbristi pusnynus, miško gyvūnams iškęsti dar sunkiau: į akis žvelgia baltasis badas. Aplinkosaugininkai ragina susilaikyti nuo medžioklių su varovais. Per atlydį sniego paviršiuje susiformavusią plutą sunku įveikti net šernams. Gamtos mylėtojai, arčiau miškų gyvenantys žmonės kviečiami padėti žvėreliams.
Sunkiausia – stirnoms
Tytuvėnų miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Valdas Gasiūnas sako, jog šiuo metu situacija miškuose kol kas nėra kritinė, nes žvėreliai po oda dar turi sukaupę atsargų ir, kai ima trūkti maisto, prisiduria iš jų. Bet iki žiemos pabaigos tokių atsargų neužtenka, todėl būtina žmogaus pagalba. „Šiuo metu sunkiausia yra stirnaitėms, – aiškina V.Gasiūnas. – Briedžiai maitinasi medžių šakomis, ūgliais, kiškiai taip pat šakelių suranda. Jiems nereikia pusnynų klampoti – paviršiumi liuoksi. O štai stirnaitėms plonomis, elegantiškomis kojytėmis darosi striuka.“ Stirnoms sunku ne vien dėl maisto stygiaus. Joms labai svarbu atsikasti guoliui vietą, kad netektų gulėti ant sniego. Ant sniego atsigulusios stirnos dažniausiai suserga ir pavasario nebesulaukia.
Sodybų puošmenos
Vejami alkio žvėreliai atklysta net į gyvenvietes, ką jau kalbėti apie vienkiemių sodybas. V.Gasiūnas paneigia nuogąstavimus, kad žvėreliai, maitinami arti sodybų, praranda bud rumą ir tampa lengvu brakonierių ar šunų grobiu. „Dėl to, kad sodo gale ras ėdžias, stirnos ar kiškiai tikrai nepraras savo laukinių instinktų. Kas kita, kai žmonės taip nupeni gulbes, kad jos sunkiai pasikelia. Ar gali būti akiai gražesnis reginys, kaip sodyboje besiganančios stirnos?“ Vis dėlto šerti žvėrelius reikėtų labai atsakingai, į ėdžias nekrauti bet kokio šėko. Iš bado jie gali susigundyti net suplėkusiu šienu, vėliau apsirgti. Norint pasirūpinti žvėreliais, vargu ar verta kaip pionieriams sovietmečiu su kopūstais ar morkomis pėdinti į mišką. „Tokias išvykas reikėtų derinti su miškininkais. Jie net kelią iki ėdžių pravalytų, o nuneštos lauktuvės nenueitų perniek. Pavieniui pamestų, žvėreliai prie medžių pririštų skanėstų dažniausiai neaptinka, jie taip ir sulaukia pavasario. Kol žvėreliai prie naujų ėdžių pripranta, kartais net vienos žiemos neužtenka. Dažnai alkstantieji lanko apleistas pamiškių sodybas, ypač jei ten yra išlikusių sodų“, – primena V.Gasiūnas.
Šienpjovys
Tytuvėnų girininkijos girininkas Povilas Jankūnas jau daugelį metų iš valstybės nuomojamas pievas nušienauja, šieną susuka į ritinius ir tokiu pašaru maitina žvėrelius. „Tiek pievų, kiek aš jų nuomoju, mano ūkio reikmėms nereikia. Laikyti jas apleistas neleidžia kaimietiška prigimtis. Tad ir pradėjau šienauti. Bet pamiškių, pakrūmių žolę išdžiovinti sunku, todėl sumaniau ją sukti vos apvytintą į ritinius. Laukymėse, kur yra galimybių žolę gerai išdžiovinti, paruošiu šieno“, – pasakoja Povilas. Jis nekalba apie tai, kiek jam atsieina tokia pašarų ruoša. Ko vertas būtų gyvenimas, tik pinigais matuojamas! Pasak P.Jankūno, medžiotojai savo medžioklės plotais daugiau ar mažiau pasirūpina. Tačiau yra ir nemažai nemedžiojimo zonų. Kad ir apie pačius Tytuvėnus. Čia medžiotojai neužsuka, tad gyvūnija tenka pasirūpinti miškininkams. Į miško ėdžias pašaro gali įdėti ir aplinkiniai gyventojai. Tačiau miškininkai pastebi, kad šią žiemą žmonės mažiau lepina žvėrelius grūdais ar jų atliekomis. Grūdai brangūs, o jų atliekomis žemdirbiai pradėjo šildytis namus.
Tegul metai bus saugesni
V.Gasiūnas linki gyventojams nepamiršti ir paukščių. Kiekvienoje sodyboje turėtų būti lesyklėlė ar bent prie virvutės pririštas lašinių gabalėlis. Norint padėti kurapkoms, kurios glaudžiasi prie tvartų, daržinių, verta iš eglišakių padaryti palapinių, jose paberti įvairių sėkliukių, žolių atliekų. Miškininkas apgailestauja, kad tokių paukščių globai prieštarauja Medžioklės taisyklės. Jos leidžia medžioti ne tik kurapkas, bet ir perkūno oželius, slankas, keršulius, laukius... „Ar jų tiek daug Lietuvoje prisiveisė, kad reikia reguliuoti populiaciją? O gal medžiotojai valgyti nebeturi ko?“ – retoriškai klausia V.Gasiūnas. Miškininko manymu, šiuos Kiškio metus reikėtų paskelbti saugiais ilgaausiams. „Tegul juos aplenkia ne tik baltasis badas, kuris ir šiaip jau gamtoje yra natūralus dalykas, bet ir kulkos“, – medžiotojų ir kitų gyventojų pritarimo tikisi tytuvėniškis.
Autorė Nijolė Petrošiūtė
