Turistams šis (Ijeno) krateris nėra uždaras, tačiau absoliuti dauguma jų ten vyksta naktį pasitikti saulėtekio, bei pamatyti mėlynąsias liepsnas. Aišku, mes darėm kitaip, – kopėm palydėti saulės, taip pat pažvelgti į degančios sieros išskiriamas spalvas. Ijeno krateris, Banyuwangi regionas, Rytų Java, Indonezija.
Kopiant į kalną galima sutikti pakeleivių - sieros nešėjų. Tai itin tvirti ir nepailstantys, tačiau nedaug uždirbantys vyrai. Sieros nešėjais dirba apie 300 darbuotojų. Kiekvienas jų per dieną įveikia 3 kilometrus kalnais iki kraterio keteros, nusileidžia į kraterį 300 metrų 45-60 laipsnių akmenuotu skardžiu, pasiima ten savo krovinį. Dažniausiai tai būna apie 70 kilogramų sveriantys pinti nešuliai su grynos sieros gabalais. Stipresni vyrai ima ir didesnio svorio nešulius. Vėliau – kelionė atgal, tačiau jau su svoriu, neretai didesniu už jų pačių svorį. Kiekvienas nešėjas per dieną trasą įveikia dukart (stipresni vyrai ryžtasi ir triskart).
Už maždaug 130-140 kilogramų pargabentos sieros, per dieną darbuotojas gauna apie 11 dolerių atitinkantį užmokestį. Per mėnesį nešėjas, priklausomai nuo savo pajėgumų, gali uždirbti 130-180 dolerių atitinkantį darbo užmokestį. Vienam nešėjui galima dirbti tik dvi savaites per mėnesį, nes darbo sąlygos yra ne tik fiziškai sunkios, tačiau ir pavojingos sveikatai, - jie dirba itin toksiškoje aplinkoje. O dažniausiai ir be jokios apsaugos. Siera čia vadinama "Velnio auksu". Tądien buvo penktadienis, o kaip žinia tai šventa diena musulmonams, tad šių darbininkų teko sutikti tik keletą.
Krovinio (sieros) svėrimo ir poilsio punktas. Šioje vietoje atliekamas tarpinis svėrimas. Tai daroma todėl, kad sierakasiai nesukčiautų bei nevogtų šio mineralo gabalų vieni iš kitų. Stovyklavietėje nuolat gyvena kontrolierius, čia galima įsigyti tiek vandens, tiek siuvenyrų darytų iš grynos sieros.
Ijeno (Ijen) kraterio ketera. Sieros pritvinkę supuvusio kiaušinio kvapo garai tiesiai iš ugnikalnio. Graužia net akis, ką jau kalbėti apie kvėpavimo takus.
Šioje vietoje be respiratoriaus ar dujokaukės geriau nesirodyti.
Apačion turistams leistis draudžiama - ten vyksta vulkaniniai procesai. Turistams nepasisekė, tačiau jeigu gidas turi leidimus, o tokių visoj saloj vos keli, turistai virsta tyrinėtojais. Mums su gidu pasisekė.
Sukrauti "Velnio aukso" nešuliai. Juos iš čia susirinks ir nešis nešikai.
Mėlynosios liepsnos prižiūrėtojas. Vienas tų žmonių, dirbančių pakaitomis, kuris turi nuolat stebėti degančią sierą, o pamačius, kad liepsnos plinta pernelyg stipriai - nuolat gesinti jas vandeniu iš šalimais esančio, krateryje raibuliuojančio, ežero.
Taip, į primityviai suręstas talpyklas iš naftos statinių, renkama siera. Didžioji jos dalis (2/3) išgaruoja į orą. Nors ir yra technologijos leidžiančios sierą rinkti kur kas efektyviau (taip pat ir iš garų, minimalizuojant jos išmetimą į aplinką beveik iki nulio), tačiau čia nepasirūpinta net primityviu keltuvu, galinčiu palengvinti darbą sieros nešėjams, tuos 300 metrų lipant į kalną sieros pilnomis pintinėmis. Ką kalbėti apie technologijas.
Sieros "siuvenyrų" padarytų iš šio mineralo grynuolių iš vietinių, kurie prisiduria prie menko uždarbio, taip ir nepirkom. Šioje nuotraukoje matosi kodėl. Pasak gido, pasidėjus net ir mažą skulptūrėlę šalia bet kokio rūdijančio metalo, šį po kelių dienų pradeda graužti korozija. Pagailo technikos.
Kaip višta čia pateko, – neaišku. Bet tikrai jos niekas čia nesumedžiojo. Vienok, neįtikėtina, kad ją dar kas valgys, nors...
Krateryje susiformavęs ežeras yra vienas toksiškiausių pasaulyje. Nors ir gražios mėlynai žalios spalvos jo šiltas vanduo gali chemiškai pažeisti drabužius ar odą, nekalbant apie akis ir burnos gleivinę. Virš ežero kartais susiformuoja maži oro piltuvai, dėl karšto ir šalto oro masių skirtumo. Vietomis galima pamatyti virš vandens bėgiojančius mažus viesulus. Šioje vietoje, apie 2,5 kilometro virš jūros lygio, pačiame Ijeno krateryje, dėl išmetamų sieros garų, kraštovaizdis keičiasi ne minutėmis, o sekundėmis. Unikaliems kadrams užfiksuoti pasitaiko vos kelios akimirkos. Saulėlydis, kalnai, ir nuolat rūkstantys veikiančio kraterio dūmai suformuoja niekad nebepasikartosiančius gamtos vaizdus. Vien dėl saulėlydžio verta čia atkakti.
Mėlynosios liepsnos. Jas prižiūrintys sargai nuolat gesina šalia esančio ežero vandeniu. Liepsnos dega tam, kad siera skystėtų ir tekėtų į jai skirtas talpas ar tiesiog ant žemės, po to auštų ir galėtų būti surenkama. Dėl to didesnė dalis jos išgaruoja į orą.
Štai tokiais "laiptais" iš riedulių sieraksiams tenka įveikti kraterio šlaitą. Tai padaryti be svorio, 2,5 kilometrų aukštyje, kur oras retas, o ir tas pats dar pilnas sieros garų, yra tikras iššukis. Ką kalbėti apie 70-ties ar net didesnio svorio nešulį.
Mėlynųjų liepsnų degimo procesas sukelia nejaukų užimą. Ugnies temperatūra - 600 laipsnių pagal Celsijų. Artintis prie liepsnos pavojinga. Ne vien dėl to, jog galima nudegti, bet dėl to, kad žemė, o tiksliau sieros ir uolienų sankaupos suformuoja savotišką plutą. Ilūžus, apačioje laukia didelė kaitra, liepsna ir skausmingi nudegimai, kartais ir mirtis. Krateryje yra žuvusių darbininkų. Mirties priežastys įvairios: nudegimai, apsinuodijimai garais, akmenų griūtys. Mėlynosios ugnies prižiūrėtojas čia – svarbiausias asmuo. Jis žino kaip tvarkyti viską naikinančią ugnį, kuri negali nei išplisti, nei užgesti.
Vienintelis žmogus be mūsų - turistų, viduryje nakties turintis kuo pasišviesti kelią, yra gidas. Sierą nešantieji ir ugnimi besirūpinantys naktį kalnuose nenaudoja jokio apšvietimo. Matyt jiems kelią nušviečia Mėlynosios liepsnos.
