„Likimas man davė dovaną: viešumą, dėl kurio mano žodžius galbūt lengviau išgirsti nei kitų. Galiu kalbėti garsiau – ir kažkas įsiklausys, kažkam palengvės, kažkam taps geriau.
Kiekvienas, klausydamas šio albumo, išgyvens savo istoriją“, – tiki ji.
Prabilo apie dvejones
Užsiminei, jog šis albumas – tai savotiškas tavo sugrįžimas į muziką.
Pastaraisiais metais nemažai dvejojau: ar man verta sugrįžti į muziką? Jei taip – kokiai man sugrįžti? Dvejojau, ar pajėgsiu: ant vienos svarstyklių pusės – šeima, ant kitos – dainavimas, ir sudėtinga išlaikyti balansą.
Buvo etapas, kai maniau: šeimos ir karjeros neįmanoma suderinti, ypač kai turiu tokį vaiką, kaip Donatas. Negaliu nuolat šypsotis scenoje, būti laiminga ir dalinti žmonėms vien pozityvą.
Man instinktyviai labai sunku atsiplėšti nuo motinystės pareigų, noro visuomet būti su vaikais, širdyjejausti ramybę, o ne sąžinės graužimą, jog kažką svarbaus praleidau...
Reikėjo įveikti ir abejones: „O ką žmonės pasakys“, „Manęs niekas nesupras, jei namie palikusi šeimą važiuosiu koncertuoti“, „Gerbėjos nusivils, kokia aš bloga mama...“ Reikėjo visų patirčių, kad galiausiai sau atsakyčiau – visgi tai įmanoma.
Ant gyvenimo pjedestalo gali sutilpti ir šeima, ir scena, kuri man labai svarbi. Vieną dieną labiau nukenčia viena sritis, kitą – kita, bet abi manyje išlieka: tai esu aš, tai daro mane laimingą.
Lūžis įvyko ir mano repertuare. Anksčiau buvau tiesiog žmonių linksmintoja: dainuodavau įvairiose šventėse, o klausytojai smagiai leisdavo laiką. Bet atėjo laikas, kai supratau, jog keičiuosi – ir manęs tai nebedžiugina.
O nieko nėra blogiau, nei scenoje meluoti pačiai sau. Branda, transformacija, vidinė laisvė lėmė, kad mintyse leidau savęs paklausti: o ko aš iš tiesų noriu? Kokia aš esu? Anksčiau apie tai beveik nesusimąstydavau, klausiausi tik kitų žmonių nuomonių.
Bėgau kaip voverė rate: koncertavau ir su grupe „Pop ladies“, ir solo, dalyvavau televizijos projektuose, atsirado šeima... Bet užsisuki tame rate – ir nebesupranti, kur esi tu pati. Tave stumia pirmyn grupės reikalai, projektų sąlygos, grafikai, rinkodaros reikalavimai, šeimos rūpesčiai – ir visiškai pameti savąjį „aš“.
Stengiesi įtilpti į tendencijas, bet supranti, kad tai vėl ne apie tave. Ir tada tai įvyksta: užverti lapą, atsisveikini su tuo gyvenimo etapu – ir leidi prasidėti kitam. Man reikėjo atsitraukti, kad išsigryninčiau, suprasčiau, ko pati noriu. Prireikė laiko, kad širdyje taptų ramu ir pagaliau atrasčiau savąjį kelią - bet šiandien jau puikiai žinau, ko noriu ir kur einu.
Muziką ir žodžius šio albumo dainoms sukūrė tavo vyras Deivydas Zvonkus. Pasikliauji juo?
Absoliučiai. Kol kas dar neišdrįsau kurti dainų pati: abejonės vis užgožia kūrybiškumą. Man vis atrodydavo, kad galbūt neturiu talento kurti - tik talentą ištransliuoti, kas mane jaudina. Likimas davė tokią laimę, kad dainas man kuria mano pačios vyras: kas labiau galėtų mane suprasti, pažinti, pajausti, jei ne žmogus, kuris visuomet šalia?..
Labai gera, kad ir jis mane mato kaip nepalaužiamą. Kai jis pirmą kartą atsiuntė dainą „Nepalaužiama“, net apsiašarojau: klausiau kiekvieno žodžio – ir supratau, kad ji apie mane, apie mergaitę, kuri nuo pat basakojės vaikystės vis laukė savo laimingos valandos...
Jis yra mano balsas, ausys, lūpos. Dėl to pamažu ėmė gimti dainos, pasakojančios mano tikruosius išgyvenimus.
Dabar jau pajuntu drąsos ir pati kažką sukurti, išgirsti save. Galbūt tai nebus pats geriausias kūrinys, bet jau gimsta tikslų ir norų.
Darau tai kur kas drąsiau nei iki šiol, nes atsirado nuo ko atsispirti- atsirado stuburas, kurį užauginau per visus tuos metus, per klaidas ir nusivylimus. Tai mane užgrūdino. „Nepalaužiama“ ir kalba apie tai, kad patys būtume drąsesni daryti ir klysti, neišsigąsti klaidų – ir vėl daryti.
Šis albumas labai spalvingas, daugialypis, įvairių stilių ir skambesio – nes aš tokia esu. Anksčiau vis grauždavausi: na, neturiu aš savo braižo, mėgstu ir jausmingas, ir trankias, linksmas dainas.
Bet dabar jaučiuosi rami: šis albumas spalvingas, nes ir pati esu spalvinga asmenybė. Išgyvenu daug jausmų: liūdesio, graudulio, ilgesio, linksmybių, drąsos, laimės... Tame ir slypi mano nepalaužiamas vidinis stuburas.
Žinant sudėtingas tavo gyvenimo patirtis, žodis „Nepalaužiama“ labai tinka tau apibūdinti. Bet galbūt kiekviena moteris, klausydama dainos, savaip pasijunta nepalaužiama?
Neabejoju, kad kiekviena toje dainoje atranda kažką apie save: nesvarbu, ar jai dvidešimt, ar keturiasdešimt, ar septyniasdešimt.
Galbūt atsiras ir vyrų, kurie dainos žodžiuose pajus save, bet šį kartą labiau kalbu apie mus: moteris, merginas, mamas, stiprias, pažeidžiamas, bet atsitiesiančias.
Mums nereikia užuojautos, bet reikia palaikymo. Noriu jas įkvėpti su šiuo albumu: tikėkite savimi, jūs esate ne vienos. O ten, kur yra kančios ir skausmo, visuomet yra ir šviesos bei vilties.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
