„Paraštinių“ žmonių sąvoka
VDU Socialinių tyrimų centro vadovo Artūro Tereškino teigimu, „paraštiniai“ žmonės – metaforiškas pavadinimas. Moksliniuose tyrimuose ir politiniuose dokumentuose jie paprastai vadinami socialinės atskirties arba socialinės atskirties rizikos grupėmis. Tai yra tie žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nesugeba dalyvauti normaliuose ekonominiuose, socialiniuose, kultūriniuose ar politiniuose santykiuose ir veikloje. Iš daugybės priežasčių, kurios paverčia žmones „paraštiniais“, galima paminėti socialinę padėtį, negalią, amžių, seksualinę orientaciją bei įvairias priklausomybes.
Žmogus gali tapti „paraštiniu“ gana atsitiktinai ir netikėtai, bet taip pat jis gali grįžti į „neparaštinių“ žmonių grupę. Geru pavyzdžiu čia galėtų būti žmogus, praradęs darbą, ilgą laiką jo neturėjęs, bet galiausiai vėl įsidarbinęs.
„Kad žmogus iš tiesų priklausytų tam tikrai socialinės atskirties grupei, turi būti dvi sąlygos. Moteris nėra prostitutė, jeigu ji pati savęs tokia nelaiko, o ką kalba kiti – tėra nuomonė. Kita vertus, žmogus tampa „paraštiniu“, jei pats tai pripažįsta ir yra atskirtas visuomenės“, – portalui Balsas.lt teigė psichologas Olegas Lapinas.
Tyrinėtojai dažniausiai linkę analizuoti tokias žmonių grupes, kaip benamiai, elgetos, neįgalieji, pagyvenę ir sąvartyno žmonės, bet „paraštiniu“ gali tapti dažnas visuomenės narys ir nebūtinai ekonomiškai vargingiausias. Tai, pasak profesoriaus, ypač būdinga Lietuvai, nes čia nemaža dalis gyventojų yra nepatenkinti, netiki geresne ateitimi, nuolat nerimauja dėl ekonominių dalykų ir atsisako dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Dėl minėtos psichologinės būsenos lietuviai linkę kritikuoti, smerkti ar socialiai atskirti ir homoseksualius žmones.
R. Kirilkinas: visuomenė mane vadino gyvuliu
Homoseksualumo neslepiantis atlikėjas Ruslanas Kirilkinas patyrė, ką reiškia visuomenės diskriminacija ir smerkimas.
„Mano homoseksualumo istorija prasidėjo prieš dešimt metų, kai buvo paviešintos tos nelemtos nuotraukos. Tada nenorėjau gyventi, nes visi mane laikė gyvuliu, nenormaliu. Būdavo dienų, kada nenorėdavau net eiti iš namų. Visi mane smerkė“, – apie savo patirtį pasakojo R. Kirilkinas.
Skandalas įvyko dėl paviešintų nuotraukų, kuriose jis apsinuoginęs glamonėjasi su kitais vaikinais. Po minėto įvykio Ruslanas turėjo palikti muzikos grupę „Omega“, taip pat ėmėsi ir kitų būdų, kad tik išvengtų visuomenės smerkimo.
„Mane tai paveikė labai stipriai, nenorėjau gyventi, bandžiau išvykti iš Lietuvos. Visa laimė, kad mano artimieji mane visada suprato ir palaikė. Dažnai išgirstu, kad gėjai jaučiasi kalti, jog tokie yra. Maža to, jie dar puola atsiprašinėti tėvų dėl savo orientacijos. Manau, kad tai yra absurdas“, – teigė dainininkas.
Jis buvo atviras: reikėjo nemažai laiko, kol jis drąsiai galėjo išeiti į viešumą, jaustis visaverčiu žmogumi. Ruslanas įsitikinęs: pirmiausia homoseksualus žmogus turi atrasti ramybę ir pats su savimi sutarti, kad yra laimingas ir visiškai normalus pilietis, turintis teisę dirbti, gyventi taip, kaip jis nori. Pasak atlikėjo, būtent tai padės bet kuriam asmeniui vėl įsilieti į visuomenę ir nebūti socialiai atskirtu žmogumi.
Kodėl jais tampama?
A. Tereškinas portalui Balsas.lt pasakojo, kad „paraštinių“ žmonių buvo visada. Kiekviena visuomenė, kad ir kokia išsivysčiusi ji būtų, bet kokiame istoriniame tarpsnyje turi savo socialinės atskirties grupes. Tik nuo visos visuomenės pastangų priklauso, ar tų „paraštinių“ grupių bus mažiau ir ar bus įmanoma jas įtraukti į visavertį visuomenės gyvenimą.
„Kiekviename istoriniame laikotarpyje buvo socialiai atskirtų grupių. Pavyzdžiui, Indijoje buvo žmonių grupė – „neliečiamieji“. Pastarieji priklausė žemesnei klasei negu darbininkai, žmonės vengdavo juos liesti. Vakarų Europoje egzistavo grupė, kuriai priklausė juodąja magija užsiimančios moterys. Kaip žinia, bažnyčios atstovai jas kritikavo ir diskriminuodavo“, – sakė O. Lapinas.
A. Tereškinas minėjo, kad „paraštiniu“ tampama ir dėl aktyvios diskriminacijos, kurią patiria žmonės, ir dėl paties žmogaus abejingumo, pasyvumo ir atsiskyrimo. Viena vertus, visuomenė marginalizuoja žmones, pasmerkia juos socialinei atskirčiai, nesugeba užtikrinti jų ekonominio, socialinio, psichologinio ir kitokio saugumo. Kita vertus, patys žmonės savanoriškai atsiskiria nuo visuomenės. Tai – abipusis procesas, bet visuomenės vaidmuo, atskiriant tam tikras grupes arba jas įtraukiant į visuomenę, yra pats svarbiausias.
Apsimesti „paraštiniu“ gali būti madinga
Pasak A. Tereškino, gali būti madinga kuriam laikui apsimesti paraštiniu, vaizduoti, kad esi išstumtas iš visuomenės ir negali joje dalyvauti.
„Atskirties grupės vienaip ar kitaip susijusios su stigmomis, o retas žmogus nori būti stigmatizuojamas. Teisingiau būtų sakyti, kad pati visuomenė kartais skolinasi slengo, elgesio, net mados dalykus iš „paraštinių“ grupės ir padaro tam tikrą „paraštinį“ stilių (pvz. kalinių tatuiruotes ar homoseksualų aprangos detales) visuotinai priimtiną ir plačiai vartojamą“, – sakė A. Tereškinas.
Skirtingos visuomenės reaguoja į šiuos žmones įvairiai. Visuomenės, kurios orientuojasi į socialinį teisingumą ir socialinę lygybę, stengiasi integruoti „paraštines“ grupes, kitos – atsiriboti nuo jų. Tai konservatyvios, neoliberalia logika besiremiančios valstybės. Pastarosios kuria įvairius socialinius ir erdvinius getus, rajonus, kuriuose tie žmonės gyvena, tarsi nepatekdami į „normalios“ visuomenės akiratį.
„Žmonės atskiria ir sukuria tas grupes, nes tai padeda atsikratyti atsakomybės už mirtis, nepriteklių, nusikaltimus. Visuomenei reikalingas paaiškinimas, kodėl vyksta blogi dalykai. Pvz.: narkomanai, prostitutės platina ligas, arba, jeigu laiptinė buvo suniokota, išpaišyta, tai jau neva narkomanų darbas. Policija suverčia kaltę ant socialinės atskirties žmonių. Tai taupo pareigūnų laiką ir jėgas. Visuomenei reikalingas aiškus priešas, kuriuo dažniausiai tampa „paraštinis“ žmogus“, – paaiškino O. Lapinas.
