Kadangi sustoja širdis, niekas nebevarinėja kraujo po žmogaus arterijas ir venas. Jis tiesiog sustoja. Dėl to pasikeičia ir odos spalva – atrodo pamėlynavusi ir išblyškusi. Taip pat ženkliai krenta kūno temperatūra. Šis reiškinys vadinamas „algor mortis“. Per valandą temperatūra pamažėja apie 0,8°C.
Praėjus kelioms valandoms po mirties, kūna pradeda kietėti, kas vadinama „rigor mortis“. Šis reiškinys iš pradžių pasireiškia kaklo raumenyse ir akių vokuose. Vis dėlto, kūnas dar gali virpėti ir temptis. Kadangi raumens audinys pradeda trauktis, gali atrodyti, kad kūnas juda. Net dingsta didžioji dalis raukšlių. Medikus vis dar gąsdina tai, kad miręs žmogaus kūnas vis dar geba leisti garsus.
Po kurio laiko atsipalaiduoja vidaus organai, nes smegenys jų nebekontroliuoja. Visi pašaliniai skysčiai, suvirškintas maistas pasišalina iš kūno. Tai sukelia nemalonų kvapą, tačiau panašiai nemaloniai kvepia ir pats kūnas. Mirštančios ląstelės pradeda pūti, atsiranda grybelis, išsiskiria dujos.
Kadangi kūnas pradeda irti, kvapas patraukia muses. Jos palieka kiaušinėlius, kurie minta negyva mėsa. Prie jų prisijungia skruzdės, vorai ir kiti vabzdžiai. Kadangi žmogaus viduriuose yra daug bakterijų, kai tik nebeveikia imuninė sistema, šios bakterijos įsismarkauja ir pradeda graužti kūną iš vidaus. Pūvantys organai sukelia liežuvio ištinimą bei akių išsipūtimą. Oda tampa laisva, tarsi per didelė kūnui, mat besikaupiančios dujos „atklijuoja“ ją nuo kaulų ir raumenų.
