Mykhailo-Kotsyubynske kaimas yra nutolęs 20 km nuo Černihivo, to paties pavadinimo bendruomenės centro. Būtent dėl teritorinio artumo daugelis Černihivo gyventojų, bandydami palikti miestą dėl prasidėjusios plataus masto invazijos, pasirinko šią gyvenvietę prieglobsčiui. Tačiau mintis apie galimą saugų gyvenimą priemiestyje buvo klaidinga – į kaimą įžengė rusų kariuomenė. Ir beveik visą Kyjivo puolimo laiką priešo mašinų kolonos judėjo per šį kaimą, rašo unian.net.
Verslininkas iš Černihivo papasakojo UNIAN apie gyvenimą tokiomis sunkiomis sąlygomis. Su vaiku pas vyro tėvus atvykusi ir 35 dienas okupacijoje gyvenusi moteris prašo nesakyti tikrojo vardo, nes jos vyras – karys.
Ji yra kario žmona, jos vyras – karininkas, karinio dalinio vadas, todėl nuo pirmųjų karo dienų dalyvavo krašto gynyboje, o vyresnioji dukra studijuoja karo akademijoje, ji dalyvavo ginant Žitomyro miestą. Moteris su paaugliu sūnumi išvyko iš Černihivo į Mykhailo-Kotsyubynsky. „Vasario 25-osios rytą į Černihivą pavyko nuvežti norinčius grįžti į miestą žmones. Padaviau kraujo regioniniame kraujo centre ir grįžau į Mychailo-Kociubynską.
Priešo kolonos judėjo Gomelio kryptimi, o tiltas, jungiantis miestą ir kaimą, buvo užminuotas. Vasario 26 d. rusų kariuomenė įvažiavo į kaimą, ant visų transporto priemonių buvo pažymėta „O“, – prisimena Jana. Jos automobilis visą laiką stovėjo kieme, pilnas iš anksto surinktų daiktų, su kuriais bet kokia proga galėjo išvykti iš kaimo. Tačiau tokia galimybė atsirado po mėnesio.
Uošvės namas yra virš kelio, todėl Jana matė priešo kariuomenės kolonų judėjimą. Jie uždarė savo namo langus, tačiau paliko nedidelę skylę, pro kurią moteris skaičiuodavo karinę įrangą beveik dvi savaites. Ji visą informaciją perdavė Ukrainos kariškiams, kol kaime nutrūko elektra. Dėl to dingo internetas, tinklas ir ryšiai. „Priešo mašinų kolonos stūmėsi didžiulėmis eilėmis, lėtai, kartais šis judėjimas ištisai trukdavo keturias valandas“, – pasakojo moteris.
Vaizdas buvo baisus
Be to, priešas įrengė pozicijas netoli kaimo, molio karjero ir vietinio sąvartyno teritorijoje. Moteris netgi sugebėjo nustatyti jų geografinę vietą ir taip pat perduoti koordinates, tačiau ginkluotosios pajėgos tuo metu neturėjo nieko, kad pagautų priešą. Iš tų vietų Černihivą priešai vijosi su „tornadais“ ir „uraganais“.
„Žmonės prie visko pripranta. Iš pradžių visi miegojo namuose apsirengę ir dėl bet kokiu įspėjimų slėpėsi betoniniame rūsyje, o kaimynės močiutės, turėjusios paprastą molinį rūsį, nusileisdavo į pastogę", – pasakoja Yana.
Apšaudymas iš priešo pozicijų, esančių apie 5 km nuo kaimo, buvo sistemingas – ir dieną, ir naktį, su 2-3 valandų pertrauka. Paskutinėmis vasario dienomis molio karjero link judėjo sunkvežimiai su amunicija ir kareiviais. Ir Ukrainos kariškiai smogė priešo kolonai. Moteris prisimena: viskas degė, kareiviai pabėgo, o vaizdas buvo baisus. Vaikai tuo metu buvo palaidoti rūsyje.
Nutrūkus ryšiui, kaimas atsidūrė visiškoje izoliacijoje. Rusijos kariškiai apsistojo prie pašarų malūno. Su vietiniais nelabai bendravome. Tie rusai, atvažiavę į Mychailo-Kociubynskį iš Levkovičių kaimo pusės, vaikščiojo per kaimo namus, atėmė ar sulaužė vietinių telefonus, išsiėmė „septynetuką“, kad žmonės negalėtų perduoti jokios informacijos. Gatvėse kartais būdavo tikrinami vyriški telefonai. Vieno iš mokyklos darbuotojų telefone buvo rastos ir išvežtos Rusijos karinės technikos nuotraukos. Kas jam nutiko, nežino, tačiau vyras namo negrįžo. Laimei, jie tuo metu neaplankė Janos šeimos.
Vietinių teigimu, prie pašarų malūno buvę rusų kariškiai neteko vadovybės. Todėl iniciatyvos jie nerodė. „Iš pradžių kaime buvo rusai. Tada atėjo buriatai, kurie buvo nemalonūs vietiniams gyventojams. Jie kalbėjo apie kaimą kaip miestą, nes yra asfaltuotas kelias, labai nustebino vonios kambariai namuose“, - sakė Jana. Priešai nesukūrė vietinės administracijos. Kaimas jiems buvo tarsi tranzito taškas. Norėdami išgyventi, kaimiečiai laikėsi neišsakytos taisyklės: jei pro šalį praeina priešai, nereikėtų žiūrėti – tereikia pakreipti galvą žemyn arba žiūrėti klusniai.
„Negalėčiau to padaryti, net norėdama. Nes mano akyse - tik neapykanta ir pyktis priešams“, - sako Jana. Todėl saugumo sumetimais daugelis vietinių dar kartą bandė neiti į lauką. Okupantai judėjo automobiliais, bet grupėmis. Vietiniai būdavo dažniausiai neliečiami. Nors kartą kaimo centre surengė susišaudymą į orą – savotišką galios demonstravimą. Žmonės išsigando – kažkas nukrito ant žemės, kažkas pabėgo. Apšaudymo metu sviedinys pataikė į mokyklą. Viena moteris mirė. Žmonės tuo metu slėpėsi mokyklos rūsyje, ji užėjo į savo kabinetą. Tai buvo lemtinga klaida. Kitas sviedinys pataikė į mokyklos stadioną.
Apskritai kai kur kaime buvo sugriauti ūkiniai pastatai, kai kur apgadinti namai. Sviedinys pataikė ir į vietinį ūkį – gyvulių tuo metu nebuvo. Beje, šis ūkis aprūpindavo žmones pienu, mat gyventojai tris litrus pieno galėdavo gauti nemokamai kas tris dienas. Ji prisimena, kad niekada nebijojo dėl savęs – tik dėl vaikų. Vieną dieną ji grįžusi iš kaimo centro netoli savo kiemo pamatė didelio dydžio ir neaiškios paskirties karinį automobilį su antenomis. Automobilis stovėjo vietoje, tada pajudėjo į kitą kiemą. Tada jie vėl grįžo. „Tuomet tikrai bijojau, nes namuose buvo tik vaikai ir mama“, – pasakojo moteris.
Kad išgyventų, miltus mala visa dieną
Moteris bandė apsaugoti savo draugo ir pažįstamų vaikus, todėl uošvės namuose susirinko aštuoni žmonės – trys vaikai ir penki suaugusieji. Ji sako, kad šeima didelių atsargų neturėjo. Ir grūdai, ir miltai baigėsi maždaug per dvi okupacijos savaites, nes parduotuvės liko tuščios. Tuos, kurie buvo virš kelio, apiplėšė rusai. Išgyventi tokiomis sąlygomis padėjo tai, kad kaimo gyventojai galėjo nusipirkti pieno, sūrio, kiaušinių, bulvių, kopūstų, burokėlių.
Be to, vietos valdžia pagamino korteles, kuriomis taip pat buvo galima įsigyti nedidelį kiekį produktų. Atsižvelgiant į tai, kad Mychailo-Kociubynskyje įsikūrusi kruopų gamybos įmonė, karo metais kaimo tarybos atstovai atidarė sandėlį, o vėliau kiekvienu adresu išdalijo produkciją vietos gyventojams – po pakuotę kas dvi savaites. Janos šeima maisto rinkinį – avižinius dribsnius, avižinius dribsnius ir kukurūzų kruopas – gavo vieną kartą.
Moters teigimu, maistą į kaimą pristatyti visą laiką nepavykdavo. Kol buvo miltų, iškepdavo kai kuriuos blynus, pyragus. Tada miltai baigėsi, pirko kviečius, kuriuos norėjo sumalti į miltus, bet kaime dingo elektra. Todėl naudojo rankinį malūnėlį (dažniausiai maldavo papriką, kavos pupeles ir pan.): šaukštą kviečių grūdų, sumaldavo, kad gautųsi miltai su sėlenomis, iš kurių būtų galima ką nors išsikepti. Norint gauti miltų, kviečius reikėjo malti beveik visą dieną.
Iš pradžių Jana planavo eiti Slavutych kryptimi - per Pakulą ir Dniprą. Bet tas kelias tapo pavojingas. Vyko mūšis. Valdant Pakuliui, priešas patyrė nuostolių. Moteris matė, kaip rusai išvežė sugedusią įrangą ir savo karių kūnus. Jei jų kolonos pajudėjo į priekį lėtai, tai į priešingą pusę – gana greitai. 32-33 karo dieną pagaliau buvo nutaikytos koordinatės, kurias moteris nuolat perduodavo kariuomenei, o už 5 km nuo šeimos namų užsiliepsnojo ilgai lauktas priešo artilerijos fejerverkas. „Priešas įsiuto, o mes buvome laimingi“, – sako Jana.
Tada jie sužinojo, kad vietiniai išvažiuoja per Andriyivkos kaimą. Nors buvo du priešo kontrolės punktai, nusprendusiųjų išvykti sąrašai buvo derinami su Rusijos kariškiais. Ji nuėjo su vaikais. Pirmajame patikros punkte juos patikrino Rusijos Federacijos kariškiai – pagal tautybę gruzinai. „Jis kažkodėl teisinosi: „mes nenorėjome“, – aš turėjau jam daug ką apie tai pasakyti, bet bijojau dėl vaikų, kurie nebus išleisti ir tylės. Neprovokavau jo“, - sakė Jana. Šis karys atkreipė dėmesį į jos žymą pase, registruodamasis karinėje stovykloje. Vyriškis nusišypsojo, bet praleido. Antrame patikros punkte į žymą nieks nekreipė dėmesio, rašo unian.net.
Kelias buvo labai pavojingas – laukai, miškai, bekelė. Kas turėjo automobilius su maža prošvaisa – negalėjo važiuoti. Žmonės tiesiog palikdavo savo automobilius vidury lauko ir persikėlė pas ką nors. Pakelėse stovėti nebuvo saugu, nes visur buvo minų. Kažkam baigėsi kuras, kažkur sugedo mašina – vienas kitam žmonės padėjo, kiek galėjo. Pusiaukelėje iki Vyšhorodo Janos automobilyje sprogo padanga. Ir, laimei, su savimi turėjo kompresorių. Taigi, kiekviename patikros punkte pumpuojant po ratą, man pavyko patekti į Kijevą. Sostinėje kolonos dalyviai pasuko savais keliais. Jana ir jos vaikai išvyko pas savo giminaičius į Poltavą. Dabar jie saugūs.
Palikdami Mykhailo-Kotsyubynsky kaimą, rusų kariuomenė nesidrovėdama plėšė kiekvieną namą. Pasak kaimyno, Janos uošvis iš sodo pusės buvo apsuptas tankais. Kareiviai nuvertė ūkinį pastatą, rūsių, garažų spynas. Iš namo buvo išplėšti plastikiniai langai, viskas apversta aukštyn kojomis, lyg būtų kažko ieškota. Tačiau kas buvo pavogta, nežinoma. Iš rūsio buvo paimtos visos bulvių ir konservų atsargos. „Viskas įvyko kitą dieną po mūsų išvykimo. Baisu pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei būtume likę namuose", – sakė ji.
