Tipiška frazė grįžus į kontorą. O ką? Juk tikrai, pabuvau užsienyje, ten, kur šilta, nieko juk ir dirbt kažko sudėtingo nereikėjo. Ko norėt? Sunku ginčytis. Pats taip pat kitą pasitikčiau. Todėl sėdžiu dabar savo kabinete, tyliu, žiūriu pro dar pavasariui neparuoštą, nevalytą, žiemos purslais aptaškytą langą į medžius be lapų, į tris susigūžusius tipus, organizuojančius atsakingą kelionę į kitoje gatvės pusėje esančią krautuvę ir nieko per daug negalvoju. Nes nėra kuo. Galvos turinys dar ten, kažkur, pakeliui, kažkurioje dokumentų patikroje užstrigo. Tik kūnas savo vietoje. Ir džiaugiasi, kad kėdė ta pati, kolegų balsai už durų atpažįstami. Kavos puodelį ir tušinuką su žirklėmis tai ryškiai vėl kažkas pavogė. Ir mažas staliukas dingo. Nelabai ir reikėjo jo, tiesą pasakius, labai garsiai tarška, kai ant jo ką dedi. Bet visa kita berods savo vietose. Ne bėda.
Sunku vienareikšmiškai vertinti tai, kas su mumis ir vėl nutiko. Buvo reikalų. Dar labai mažai laiko praėjo. Apsilankymas Tepito rajone Meksikos sostinėje, ar varinėjimas su traktoriais tarp karvių dar kelionės pradžioje, atrodo, kaip kažkas tokio, kas buvo panašiu metu, kaip LT United pasirodymas Eurovizijoje. O gal ir ankščiau, kai Valinskas dėl užminuoto viešbučio skambino? Nors ne, negalėjo vėl taip greit prisidirbt. Tiesa čia jau dėl kitko, aišku, tai… ką aš žinau? Žodžiu – neatsakysiu, senokai viskas buvo. Ir tai tik per rūką pamenu. Lyg ir viskas gerai baigėsi. Neprisidirbom. Viskas grįžta lėtai. Vytaras štai dienomis dabar radijuje autopilotu varo, o naktimis filmus per Netflix suka. Nesimiega seneliui. Ir aš panašiai. Tik tyliai, su kažkokia knyga apie Venesuelos kalėjimą, kad vaikų nepažadinčiau.
Prisiminimai patys dėliojasi į lentynėles. Jie turi tokią savybę, yra savarankiški ir nieko jiems nereikia nurodinėti, kada ateiti ir kur įsikurti. Juolab, kad ta jiems paruošta vieta, kaip minėjau, vis dar pakeliui namo. Todėl kol kas tik lengvo turinio, greita info šalia, visa kita bus vėliau, atsisėdus į montažinę, peržiūrint medžiagą ir pradedant ją čiupinėti taip, kad atsirastų dar keli įdomūs pasakojimai apie patirtus kovo mėnesio nuotykius.
Mes apsilankėme beveik visose Centrinės Amerikos šalyse. Kaip ir planavome. Išskyrus Hondūrą, kur dėl Veronikos paskelbimo “persona non grata” taip ir neįlindome. Teoriškai, grynai protokolui, galime sakyti, kad ten buvome, nes muitinė jau oficialiai yra šalies teritorijoje. Net štampas pase yra. Bet netiesa juk tai būtų. Kaip ir faktas, kad jei ten, toje mano turimoje, pareigūnams įsiamžinti sukurtoje knygelėje yra net aštuoni Gvatemalos antspaudai, tai aš jau galėčiau būti paskelbtas šalies metų turistų numeris vienas.
Bet septyni taiklūs šūviai iš aštuonių- manau jau neblogai, mano draugai. Taip Meksikoje buvome ilgiau, Kosta Rikoje – vos parą. Belize ir Nikaragvoje – panašiai, po tris dienas. Užtat Gvatemaloje žinome beveik visus pasienių miestelius ir kelius, o Salvadore pernakvojome pačiame sostinės centre ir iš apsupties grįžome gyvi, bei sveiki. Ir kaip apvaizdos dovana, paskutinį vakarą Panamoje pasirodė tai, ką pražiopsojome Granadoje (Nikaragva) – velykinę, įspūdingą Semaną Santą procesiją. Tiesiog prie pat viešbučio, jau susikrovus visus suvenyrus artimiesiems. Kita vertus - per turimą laiką, vos vieną, kuklų mėnesį, didesnių tiriamųjų- analitinių ekspedicijų ir neplanavome. Likome ištikimi sau – laiku pasiekti tikslą, lėktuvą, kuris ir atskraidino mus į namus. Esame dėl to labai laimingi, pasiryžę apie viską Jums papasakoti TV3 ekrane vasarą.
- Kas toliau? – Klausiate Jūs mūsų. Gerai. Įpratę. Visuomet tokiu metu atsakydavome, jog nežinome. Tai tiesa. Ir jei ankščiau šalia šio žodžio dar kažką šiek tiek paslapčia žinojome, jau net planuodavome, žiūrėdami į žemėlapį, tai šiuo atveju žodis “nežinome” yra pats tvirčiausias. Ir jokio žemėlapio arti nėra.
Šiemet sukanka lygiai dešimt metų nuo mūsų pirmosios kelionės, nuo to laiko, kai dar ilgaplaukiais ir daug lengvesniais būdami, Vytaro mersu, prieš Kalėdas išvykome į Afriką. Šiek tiek nutiko visko nuo tada. Laikas gerai pagalvoti, kas toliau ir mums patiems. Jei pavyks.
