Šiais metais Kalėdų atvirukas švenčia 166-ąjį gimtadienį: skaičiuojama, kad Londone 19 amžiaus viduryje Kalėdiniai atvirukai buvo pirmą kartą pasiūlyti prekyboje ir net reklamuoti specialiais skelbimais laikraščiuose.
Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų Kalėdų atvirukai iš parduotuvių lentynų grįžta į namus: ryškėja tendencija artimiesiems dovanoti pačių pagamintus, asmeninius atvirukus, o į pagalbą atskuba technologijos.
Teigiama, kad pirmuosius kalėdinius atvirukus pagaminti sumanė britas Henry Cole. 1843-aisiais užsiėmęs verslininkas, nerasdamas laiko pats ranka parašyti kalėdinių sveikinimų giminaičiams ir draugams, kreipėsi į savo draugą, garsų to meto iliustratorių John Calcott Horsley, prašydamas nupiešti kalėdinį atviruką, vaizduojantį jo šeimą. Verslininkas nusprendė pagaminti daug atviruko kopijų ir išsiųsti jas savo giminaičiams ir kolegoms, linkėdamas linksmų Kalėdų.
Dailininkas nupiešė triptiką, kurio šoninės dalys vaizdavo geradarius, aprengiančius ir maitinančius vargšus. Centrinė dalis vaizdavo šeimą, susibūrusią už vaišėmis nukrauto stalo. Beje, ano meto puritonams užkliuvo tai, kad atviruke buvo vaizduojami vaikai, kartu su suaugusiaisiais Kalėdų vakarą gurkšnojantys vyną.
Seras Cole užsakė tūkstantį atviruko egzempliorių, kurie buvo atspausdinti litografijos būdu ir nuspalvinti rankomis. Dalis egzempliorių buvo parduoti po vieną šilingą.
Prieš ketverius metus Didžiojoje Britanijoje vykusiame aukcione buvo parduotas vienas iš keleto išlikusių tuomet atspausdintų atvirukų, dabar tapusių kolekcine vertybe. Vieno atviruko kaina mūsų dienomis pasiekė 20 tūkst. svarų sterlingų (virš 75 tūkst. litų).
Lietuvoje pirmieji kalėdiniai atvirukai pasirodė 19 amžiaus pabaigoje. Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojamos religinės scenos: Betliejaus žvaigždė, bažnyčia, angelai. Populiarūs buvo ir žiemos peizažai - apsnigti miškai, sodybos, bažnyčios. Po 1905-ųjų, panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškai, prasidėjo tikras lietuviškų atvirukų leidybos klestėjimas, kuris tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Tarpukario laikotarpiu, atsiradus telefonui, atvirukų siuntinėjimas Lietuvoje kiek sumažėjo. Tačiau kalėdinių atvirukų tradicija išliko.
Nuo 1940-ųjų, Lietuvai tapo Sovietų sąjungos dalimi, religinių temų atvirukai išnyko. Tačiau prekyba kalėdiniais atvirukais – dažniausiai “smetoninių” atvirukų kopijomis – persikėlė prie bažnyčių.
Pastaruoju metu, nepaisant staigaus internetu siunčiamų elektroninių atvirukų išpopuliarėjimo, tikrų kalėdinių atvirukų siuntimas ir gavimas išliko prestižo reikalu. Pastebima tendencija artimam žmogui išsiųsti ne pirktą, o savo pagamintą, individualų atviruką.
