1. Surištas paukštis
Perskaičius pavadinimą, jūs turbūt pagalvojote, kad šiame žaidime reikia iš kažkur išsilaisvinti. Tačiau jums trūksta vaizduotės. 1907 metais pasirodė knyga, kurioje buvo aprašyti žaidimai vaikų šventėms. Vienas iš šių žaidimų turėjo tokias taisykles: „Vaiko, vaidinančio „paukštį“, riešai ir kulkšnys turi būti stipriai suriti, alkūnės nuleistos žemiau kelių. Paimamas pagalys, kuris įkišamas po alkūne, keliais ir virš antros alkūnės, kaip parodyta paveiksliuke.“ Du tokiu būdu paruoštus vaikus stato šalia. Jų uždavinys – judinant vien kojų pirštus priversti priešininką nukristi.
2. Griebk ir tempk
Senais laikais vaikai neturėjo kompiuterinių žaidimų, kuriuose galėjo išlieti susikaupusią agresiją. Ją išlieti tekdavo natūraliu būdu. 1921 metais žaidimas „Griebk ir tempk“ buvo rekomenduojamas kaip ideli sportinė rungtis moksleiviams.
Dvi komandos išsirikiuodavo į eiles viena prieš kita. Tarp jų – linija. Užduotis – sugriebti bet kurį priešininkų komandos narį ir pertempti jį į savo pusę. Žaidimas baigiasi tada, kai vienoje iš pusių lieka tik vienas žaidėjas.
3. Peiliukai
Šis žaidimas buvo neįtikėtinai populiarus tarp XIX-XX amžiaus berniukų. Jo esmė tokia – paeiliui mesti kišeninius peiliukus vis apsunkinant metimą: dešine ranka, kaire ranka, iš už nugaros, prispaudus peiliuką tarp ausies ir peties ir taip toliau.
Kiekvienas naujas peiliukas turėjo įsmigti į žemę šalia prieš tai buvusio. Kai kurie riziką mėgstantys vaikinai mėtydavo peiliukus taip, kad jie įsmigtų į žemę milimetrų atstumų nuo jų pačių kojų – kuo arčiau, tuo daugiau šansų laimėti. Beje, jeigu peiliukas patekdavo tiesiai į koją, iš karto tapdavai nugalėtoju.
4. Spirk skardinę
Turbūt įsivaizduojate kažką panašaus į vaikus, vietoje kamuolio spardančius tuščią konservo skardinę? Iš tiesų šis žaidimas labiau panašus į slėpynes.
Slepiasi visi, išskyrus vedėją, kuris turi rasti visus kitus vaikus (kurie gali perbėgti iš vietos į vietą). Rasti vaikai keliauja į „kalėjimą“.
Tačiau dažniausiai visos vedėjo pastangos baigdavosi niekuo, nes bet kuriuo metu dar nesučiuptas vaikas galėjo pribėgti prie labiausiai matomoje vietoje stovinčios skardinės ir ją nuspirti. Tokiu atveju vedėjas turi grįžti ir skardinę sugrąžinti į vietą. Per tą laiką, suprantama, visi vaikai vėl pakeisdavo savo vietas.
Suaugusieji, vaikystėje žaidę šį žaidimą, vėliau prisimindavo, kad žaidimas dažniausiai baigdavo tuomet, kai išsekdavo vedėjo kantrybė, ir jis išeidavo namo.
5. Nusigauk iki tikslo
Vaikai išsirikiuodavo į liniją ir, paeiliui judėdami, turėdavo kartu nusigauti iki tam tikros vietos. Sunkumas slypi tame, kad kiekvienas judesį atliekantis vaikantis negalėjo kartoti prieš tai buvusio. Jeigu esate linijos gale, tai labai tikėtina, kad jums teks šokti ant vienos kojos, plojant rankomis virš galvos, arba kažkas dar blogiau. Šis žaidimas linksmino ne tik pačius žaidėjus, bet ir stebėjusius žaidimo procesą.
6. Šunų kovos
Šį žaidimą mėgdavo net ir saugusieji. Ant dviejų žaidėjų kaklų užmaudavo diržą, ir žaidėjai bandydavo nutempti savo varžovą į savo pusę. Tuo metu „palaikymo komandos“ turėjo palaikyti savo draugus linksmu šuns lojimu.
7. Atspėk, kas trenkė
Tai buvo viena iš populiariausių karalienės Viktorijos laikų pramogų. Žaidėjai susėsdavo ratu, vienas iš žaidėjų padėdavo savo galvą kuriam nors kitam ant keliu, o likusieji paeiliui trenkdavo vargšeliui per nugarą, reikalaudami, kad jis įvardintų tą, kuris trenkė. Jei žaidėjas atspėdavo, nugarą turėdavo atstatyti tas, kurį demaskavo.