Kaip „susikalbėti“ su kate?

Lai­ky­se­na

Ka­tės lai­ky­se­na su­tei­kia bend­ros in­for­ma­ci­jos apie jos nuo­tai­ką ir ke­ti­ni­mus. Jei ka­tė sto­vi tie­siai, pa­kel­ta gal­va – reiš­kia, kad ji pa­si­ti­ki sa­vi­mi ir yra pa­ten­kin­ta. At­virkš­čia po­zi­ci­ja – nu­leis­ta ar į šo­ną nu­kreip­ta gal­va, akių kon­tak­to ven­gi­mas, neį­si­tem­pęs kū­nas su­fle­ruo­ja tai, kad jū­sų murk­lė ne­su­si­do­mė­ju­si jai siū­lo­ma veik­la, šiek tiek jus ig­no­ruo­ja.

Jei ka­tė vi­siš­kai at­si­pa­lai­da­vu­si – gu­li ant šo­no ar ant nu­ga­ros, iš­tie­su­si ko­jy­tes, lei­džia glos­ty­ti pil­vu­ką – tai di­džiau­sias jos pa­si­ti­kė­ji­mo laips­nis. Pap­ras­tai to­kią ka­tės po­zą ga­li­ma iš­vys­ti tik jai esant na­muo­se, tarp sa­vų žmo­nių.

Jei ka­tė stai­ga iš­rie­tė nu­ga­ra, pa­šiau­šė kai­lį ir ati­trau­kė gal­vą at­gal, ge­riau prie jos ne­siar­tin­ki­te – murk­lė įžvel­gia kaž­ko­kį pa­vo­jų ir yra p­asi­ruo­šu­si gin­tis. Ver­čiau pa­li­ki­te ją nu­si­ra­min­ti.

Au­sys

Ka­tės au­sys yra la­bai lanks­čios: per 20 rau­me­nų kont­ro­liuo­ja jų ju­de­sius. Tai­gi au­sys ga­li at­skleis­ti ne­ma­žai nau­din­gos in­for­ma­ci­jos.

Lai­min­gos ka­tės au­sys lai­ko­mos tie­siai, nu­kreip­tos į prie­kį. Ta pa­ti po­zi­ci­ja, ypač jei au­sys in­ten­sy­viau nu­kreip­tos pir­myn, ga­li ro­dy­ti ir di­de­lį ka­tės su­si­do­mė­ji­mą. Į šo­nus nu­kreip­tos, vis su­kio­ja­mos au­sys liu­di­ja, kad ka­tė yra ne­ra­mi, ner­vin­ga.

Kuo la­biau į nu­ga­rą nu­kreip­tos au­sys, tuo la­biau ka­tė stre­suo­ja, jau­čia ty­kan­tį pa­vo­jų. Ži­no­ma, ga­li bū­ti, kad ji tie­siog iš­gir­do įdo­mų gar­są ir to­dėl nu­krei­pė au­sis į jo pu­sę. Ta­čiau jei au­sų ju­de­siai, su­skliau­di­mas trun­ka il­giau, ga­li­ma nea­be­jo­ti – ka­tė tik­rai ne­ri­mau­ja.

Uo­de­ga

Uo­de­ga – taip pat la­bai iš­kal­bin­ga ka­tės kū­no da­lis, ta­čiau ne­re­tai ne­pa­ty­rę žmo­nės jos kal­bą su­pran­ta klai­din­gai – pai­nio­ja su šuns uo­de­gos kal­ba. Šių dvie­jų gy­vū­nų uo­de­gos „bend­rau­ja“ skir­tin­gai.

Kar­tais ka­tės viz­gi­na­ma uo­de­ga pa­lai­ko­ma lai­mės ženk­lu (ly­gi­nant su šuns kū­no kal­ba), ta­čiau tai – di­de­lė klai­da. Jei ka­tė viz­gi­na uo­de­gą – ji yra įsiu­tu­si, to­kiu mo­men­tu jos ge­riau neer­zin­ti, ver­čiau pa­lik­ti vie­ną, kad nu­rim­tų.

Pasp­raus­ta, že­myn nu­leis­ta uo­de­ga taip pat ro­do ka­tės bai­mę ir ag­re­si­ją. Daž­nai įpy­ku­si ka­tė pa­šiau­šia uo­de­gos kai­lį, taip ga­li nu­tik­ti ir jai iš­si­gan­dus – to­kiu el­ge­siu ka­tė sie­kia at­ro­dy­ti kuo di­des­nė ir bai­ses­nė sa­vo prie­ši­nin­kui.

Lai­min­gos ka­tės uo­de­ga – tie­si, pa­kel­ta ir nė­ra ju­di­na­ma. Jei ka­tė itin džiu­giai nu­si­tei­ku­si – pa­ts uo­de­gos ga­liu­kas vir­pa – tai di­džiau­sios lai­mės iš­raiš­ka.

Kai uo­de­ga lai­ko­ma neut­ra­lio­je po­zi­ci­jo­je, ka­tė tie­siog ste­bi, ty­ri­nė­ja ap­lin­ką ar at­si­pa­lai­da­vu­si vaikš­ti­nė­ja po sa­vo te­ri­to­ri­ją.

Akys

Pla­čiai at­ver­tos, tie­siai žvel­gian­čios akys sa­ko: „Šei­mi­nin­ke, man įdo­mu, ką man no­ri pa­sa­ky­ti, aš ta­vęs klau­sau!“ Vis­gi jei akys la­bai pla­čiai at­merk­tos, o vyz­džiai – iš­plės­ti, ka­tė yra iš­si­gan­du­si ir pa­si­ruo­šu­si gin­tis. Ne­pai­sant to, rei­kia at­si­žvelg­ti ir į si­tua­ci­ją, ku­rio­je yra au­gin­ti­nė, nes ly­giai taip pat at­ro­dan­čio­mis aki­mis ji ga­li pa­si­tik­ti ir il­gai ne­ma­ty­tus, pa­siilg­tus šei­mi­nin­kus.

Atsk­leis­ti tik­rą­ją miauk­sės nuo­tai­ką pa­dės žvilgs­nis – jei jis ne­ra­mus, aki­vaiz­du, kad ka­tė iš­si­gan­du­si, o jei žais­min­gai žyb­čio­ja, ji tie­siog la­bai džiau­gia­si. Jei ma­to­te, kad ka­tės akys – šiek tiek pri­merk­tos, iš­raiš­ka – ra­mi, grei­čiau­siai ji yra tik šiek tiek pa­var­gu­si, mie­guis­ta, ta­čiau pa­ten­kin­ta ir jau­čia­si sau­gi.

La­bai įdo­mu, kaip ka­tė ge­ba ko­mu­ni­kuo­ti mirk­sė­ji­mu. Ga­li­te pa­da­ry­ti eks­pe­ri­men­tą – at­si­sės­ki­te prie sa­vo ka­tės, kai ji vi­siš­kai ra­mi, at­si­pa­lai­da­vu­si, ir lė­tai už­mer­ki­te bei at­mer­ki­te sa­vo akis – ste­bė­ki­te ka­tę, ji pa­da­rys tą patį. Taip jūs abu ką tik pa­sa­kė­te „La­bas, tu man pa­tin­ki“.

Parengė Marina VISOCKIENĖ