Tragiškiausia mirtis nuo šalčio ištiko Leonardo DiKaprijo (Leonardo DiCaprio) herojų filme “Titanikas": regėdamas mylimąją, jis per kelias minutes sušalo minus dviejų laipsnių temperatūros vandenyje ir jo sustingęs kūnas nugrimzdo į tamsias Atlanto gelmes. Lediniame vandenyje jokių šansų nelieka net didvyriui.
Tuo tarpu labai šaltą orą ištverti jis gali. Pavyzdžiui, šalčio kameroje, kurioje oras yra sausas, ligoniai kelias minutes sėdi minus 120 laipsnių temperatūroje - su maudymosi kelnaitėmis! Po to jie nebejaučia skausmų. Ekstremalų šaltį galima ištverti tik tada, kai oras yra visiškai sausas (kaip ir saunoje, kurioje įmanoma iškęsti 100 laipsnių temperatūrą, nors garinėje pirtyje toks karštis nudegintų odą). Šaltis pasižymi skausmą slopinančiu poveikiu, tačiau jis trunka, deja, tik vieną valandą. Bet per tą valandą fizioterapeutai be skausmų pramankština savo pacientus, kas šiaip būtų įmanoma tik su stipriausiais vaistais. Šalčio kamera, regis, gali sugriauti seną dogmą. Ne vienos kartos sportininkai prieš varžybas prasimankština, kad apšiltų. Visai gali būti, kad reikėtų daryti kaip tik priešingai, bent jau tiems, kurie kultivuoja sporto šakas, reikalaujančias didelės ištvermės. Atliekant eksperimentus pastebėta, kad sportininkai, pustrečios minutės praleidę šalčio kameroje, per varžybas demonstravo iki 10 proc. geresnius rezultatus. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad šąlantis kūnas sutaupo energijos, nešvaistydamas jos odos kraujotakai.
Sudėtingas termoreguliacijos mechanizmas
Termoreguliacija yra daug sudėtingesnis reiškinys, nei kadaise buvo įsivaizduojama. Nevienodai šąla moterys ir vyrai, storuliai ir liesieji. Aišku, tai lemia ir paprastos anatominės priežastys: moterų (ir storulių) kūno riebalų sluoksnis vidutiniškai yra storesnis, jų kūno apimties ir kūno paviršiaus santykis yra palankesnis. Optimali forma, atšąlanti mažiausiai, yra rutulys. Kuo labiau šios formos neatitinka, tarkime, aukštas, lieknas žmogus, tuo daugiau jis šals. Žodžiu, žemo ūgio storuliukai šiuo atžvilgiu yra pranašesni. Nepriklausomai nuo formos, vyrai turi dar vieną pranašumą, didesnę raumenų masę, kuri šilumą gamina ir būdama ramybės būsenos. Tikriausiai tai yra lemiama priežastis, kad vyrai žvarbsta mažiau.
Tačiau savybę ištverti šaltį galima išsiugdyti. Giliai smegenyse, vadinamajame pagumburyje, yra natūralus termostatas, ne didesnis už pastilę nuo kosulio. Jis ne tik matuoja kūno temperatūrą, bet ir lemia, kada organizmas reaguoja į nukrypimą nuo savo optimalios temperatūros. Ribos, kuriose žmogus jaučiasi gerai, nei prakaituoja, nei šąla, yra labai siauros. Ši geros savijautos zona sudaro mažiau nei vieną laipsnį: vos kūno temperatūra puse laipsnio peržengia 37 laipsnių ribą, žmogui pasidaro šalta. Kai temperatūra pakyla virš 37 daugiau nei puse laipsnio, jis ima prakaituoti. Vadinasi, organizmas deda daug pastangų, kad išlaikytų vienodą temperatūrą. O juk yra visiškai neaišku, kodėl žmogaus organizmas orientuojasi būtent į 37 laipsnius. Kitų šiltakraujų žinduolių optimali temperatūra yra kitokia: šikšnosparnių 31 laipsnis, echidnų tik 30, tuo tarpu banginių - 36,5 laipsnio, kačių pastovi kūno temperatūra siekia 39 laipsnius, ožkų 40, o kirstukų net 42 laipsnius. Rekordininkai yra paukščiai: pavyzdžiui, liepsnelės kūno temperatūra yra 44,6 laipsnio. Bet kodėl? Tai bandoma aiškinti tuo, kad cheminiams procesams, kuriuose dalyvauja fermentai, reikalinga tam tikra temperatūra. Bet juk šikšnosparnių, ožkų ir žmonių fermentai yra daugmaž tokie patys. Nepaisant to, organizmas bando išlaikyti savo 37 laipsnius didelėmis sąnaudomis - turime omeny energiją kūnui šildyti ir vandenį jam aušinti.
Individualūs skirtumai
Bet šis dydis nėra vienodas visiems žmonėms, maža to, per gyvenimą jis net gali pakisti. O tokie rodikliai kaip deguonies suvartojimas, prakaito liaukų aktyvumas, odos kraujotaka ir raumenų virpėjimas individualiai yra labai skirtingi. Australijos aborigenų šalčio toleravimo riba yra keliais laipsniais didesnė: šaltomis naktimis jie ima drebėti daug vėliau už vidutinį vidurio Europos gyventoją. Bet įmanoma ir kitaip. Indėnai alakalufai iš vakarų Patagonijos pertvarkė savo metabolizmą ir jų pagrindinė energijos apykaita yra 25-50 proc. didesnė už kitų žmonių. Tuo tarpu pramoninėse šalyse tinkamai aprengtas kūnas dirbtinai palaikomos temperatūros patalpose net nesusiduria su šalčio zona, kurioje turėtų prisitaikyti.
Bet šalti galima ir šilumoje, jei, pavyzdžiui, žmogus jaučiasi vienišas ir izoliuotas. Vieno eksperimento dalyviai turėjo prisiminti tam tikrą situaciją: vieni tokią, kurioje jautėsi atskirti nuo kitų, kiti - akimirkas, kai jautėsi saugūs, būdami tarp žmonių. Po to eksperimento dalyviai buvo paprašyti įvertinti patalpos temperatūrą. “Vienišiesiems„ kambarys atrodė šaltesnis nei “saugiesiems“. Akivaizdu, kad šalimas yra daugiau nei paprasta reakcija į objektyviai šaltą aplinką. Vienatvė asocijuojasi su šalčiu - ne veltui kalbama apie atšalusią meilę arba šaltus, neprieinamus žmones. Bet įmanomas ir atvirkštinis variantas: kai bandymo dalyviai rankose laikė karštos kavos puodelį, pašnekovai jiems atrodė simpatiškesni, nei kalbantis tuščiomis ir dar sugrubusiomis nuo šalčio rankomis.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
