Tas, kuris protingai išnaudoja laiką, niekada nesiskundžia, kad jo trūksta, rašė Tomas Džefersonas. Pavyzdžiui, vaikai nejaučia laiko tėkmės.
Kelios minutės ar valandos, kai mamos nėra šalia, jiems yra vienodai skaudžios. Vėliau suaugę įsisukame į kasdieninę rutiną ir taip pat nepastebime, kaip greitai bėga laikas, tačiau vis būgštaujame, jog nesugebame jo tinkamai realizuoti.
Teigiame, jog esame labai užimti, apkrauti įvairiais rūpesčiais, jog darbas, buitis sunaudoja visus mūsų laiko ir energijos resursus, tačiau ar tikrai patys visada sugebame įvertinti savo laiką?
Neišvengiamos laiko sąnaudos
Kad ir kaip norėtųsi skirti daugiau laiko sau, pomėgiams, antrajai pusei, draugams – egzistuoja neišvengiamos laiko sąnaudos. Gyvenime turime pareigų, bet ar visada mums užtenka valios? Ieškodami penkiolikos minučių sau, išnaudojame jas spaudydami televizoriaus pultą, krūvą smulkių buities darbų nukeliame savaitgaliui ir teisinamės: „Aš daug dirbu“.
Tie, kurie nuolatos skundžiasi, kad neturi laiko, paprastai nieko neveikia. Savaime suprantama, jog prabėgus sunkiai darbo dienai mažiausiai norisi gramdyti virtuvės plyteles ar važiuoti apsipirkti. Jaučiamės pavargę, prislėgti, verkšlename, dėl laiko stokos, kaltiname mus supančią aplinką, nes mums tai tampa patogu.
Mes esame puikūs išsisukinėjimo meistrai, nors iš tikrųjų, savo neišvengiamomis pareigomis tik dailiai maskuojame neryžtingumą, valios trūkumą ir tingulį. Sugebame įvertinti tai, kad laikas eina nepakankamai naudingai ir daug ko nespėjame, tačiau tikrojo laiko neskaičiuojame ir iššvaistome veltui.
Laikas = pinigai
O pastaruosiuos skaičiuoti tai jau mokame... Jei laiką prilygintumėme pinigams, o jo tėkmę – atsiskaitymui parduotuvėse, tikrai nustebtume. Parduotuvėse lankomės bene kiekvieną dieną, todėl pavyzdys turėtų būti mums gerai žinomas. Štai lankaisi parduotuvėje ir perki pieną, kurio kaina 1,99 Lt, pardavėjai duodi du litus ir gauni centą grąžos. Vėliau perkant kitą prekę, tą centą išleidi.
Tačiau, kai mes leidžiame savo laiką – grąža mums kažkodėl tampa nereikalinga. Kiekvienas mokantis suskaičiuoti savo piniginės turinį turėtų išmokti skaičiuoti ir laiką. Tiek, kiek laiko skiri savigraužai dėl to, kad nieko nespėji – tiek jo išeina veltui.
Darbo ir miego laiką, savaime suprantama, reikėtų priimti kaip neišvengiamas laiko sąnaudas ir jo neskaičiuoti. Aišku, derėtų nepamiršti, kad savaitgaliais leidžiame sau pasnausti ilgiau. Tad jei iš kiekvienos likusios valandos sau paaukotume penkias minutes, tai per savaitę sutaupytumėme net 6 valandas laiko tik tam, ko geidžiame!
Daug?!
Kur dingsta laikas?
“Laikas pabėga” – sako man ryžtingai keturmetė Greta ir ji yra visiškai teisi! Jis ne eina, o būtent – pabėga. Bandydami jį pasivyti, o gal pagauti iškeliame sau didelius, neapibrėžtus tikslus ir viliamės, kad kada nors juos įgyvendinsime.
Mintyse dėliodami savo ateities planus pamirštame, jog esamuoju momentu sėdime sudėję rankas. Stop! Brangiausioji zyzė, kad įkaltum vinį į sieną, patingėjai, pagailo penkių minučių. Nesijaudink. Po metų zys, jog reikia remonto. Taip, kaip dėl vieno vinies po metų gali tekti tvarkyti visą kambarį, lygiai taip nevertindami tokio trumpo laiko tarpo kaip penkios minutės, gerokai apleidžiame ir save.
Bandydami iš karto sau iškelti labai dideles užduotis, ilgainiui pritrūkstame valios ir nuleidžiame rankas. Norint išmokti tinkamai ir efektyviai naudoti savo laiką, visų pirma reikia išmokti jį suplanuoti.
Laiką panaudokime protingai:
- Vakare suplanuok kitos dienos darbus. Nebūtina visko skirstyti minutės tikslumu, nes atsiradus nenumatytoms aplinkybėms tavo planai susijauks ir tikrai nieko nespėsi.
- Planuok mažesnius, daug laiko neatimančius darbus ir būtinai juos įvykdyk.
- Jei stokoji valios – neužsibrėžk labai didelių ir neaiškių tikslų. Vėliau jie pradeda atrodyti sunkiai pasiekiami. Nukeli juos toli į ateitį, nes įgyvendinimo procesas tampa neaiškus, todėl dažniausiai jie telieka svajonėmis. Tarkime, kad nori pagerinti savo figūrą. Toks tikslas labai neapibrėžtas. Turi pasakyti sau, ko konkrečiai nori pasiekti. Nori numesti 5 kg? Visų pirma turi iškelti sau tikslą sureguliuoti mitybą, vėliau – pradėti sportuoti, galbūt atsisakyti tam tikrų žalingų įpročių. Siekiant mažesnių ir aiškiai suformuluotų tikslų ženkliai lengviau įgyvendinti didžiuosius.
- Tokio pat pobūdžio darbų neišskirstyk visai savaitei. Geriau atlik juos tą pačią dieną.
- Jei užsibrėži atlikti didelį darbą, bet bijai jo imtis, nes manai, jog nesugebėsi padaryti jo iš karto – išskirstyk užduotis. Pavyzdžiui, jei planuoji sutvarkyti palėpę, užsirašyk aiškiai ant popieriaus, kokią dieną, kokią darbo dalį atliksi (Pirmadienis – peržiūrėti daiktus ir nereikalingus išmesti, antradienis – surūšiuoti, trečiadienis – išvalyti ir t.t.).
- Suimk save į rankas. Dažnai tie darbai, kurie mums atrodo nuobodūs ar sunkiai įveikiami atima vos keletą minučių mūsų laiko.
- Jei griaužia sąžinė dėl neįvykdyto darbo, tiesiog imk ir atlik jį! Nenukelk vėlesniam laikui, nes greitai tokių darbų vis daugės.
- Būtinai skirk laiko sau!
Skubėdami laiko nepagausime
Visiems puikiai žinomas senas posakis: „Skubos darbą velniai gaudo“. Tik dėl to, kad skubėsime atlikti kažkokį darbą – laiko nesutaupysime. Skubėjimas turi būti pamatuotas.
Štai lankaisi prekybos centre. Prieš tave – ilga eilė. Dažniausiai tikėdamiesi sutaupyti laiko pradedame pykti, būname irzlūs. Pagaliau pasiekę kasą skubiai kišame prekes į maišus, ieškome piniginių, kortelių, nervingai laukiame grąžos ir bandome kuo greičiau susidėti grąžą į kišenę, jausdamiesi kalti, dėl tokių pačių irzlių laukiančiųjų kaip mes.
Pyktis, nerimas ir tuo pat metu bandymas pagreitinti vykstantį procesą tik dar daugiau viską supainioja. Grąžą išmetei ir ši išsibarstė ant grindų, kraudamas maišus pamiršai, kad minkštus produktus sukišai į patį dugną arba tik susimokėjęs prisiminei, kad laukdamas eilėje pamiršai pasiimti degtukų. Stovi su maišu ir panikuoji, nežinai, kaip elgtis. Juk taip taupei savo brangų laiką...
Reikėtų prisiminti svarbią taisyklę: ne skubėjimas, bet darbo vykdymas sutaupo mums laiko. Daugiau spėja ne tie, kurie stengiasi aplenkti laiką, bet tie, kurie nuoširdžiai atsiduoda darbui ir atlieka jį laiku. Kartais sukaupę daug pozityvios energijos mes neriame stačia galva į darbus stengdamiesi kuo greičiau ir kuo daugiau atlikti. Užtenka vos kelių valandų ar dienų, kad entuziazmas išgaruotų.
Nereikia pervertinti savo galimybių, bet reikia kovoti su tinguliu, neryžtingumu ir ugdyti valią. Jei dvi valandas be atokvėpio dirbsi tikėdamasis taip turėti daugiau laiko, o po to pavargęs tris dienas nelipsi iš lovos – laiko tikrai nesutaupysi.
Kad ir kokie dideli būtų norai – energijos resursai vis viena yra riboti. Derėtų imti pavyzdį iš sportininkų. Jei, pavyzdžiui, šuolininkas į aukštį užsikels kartelę labai aukštai ir kiekvieną dieną bandys peršokti, tai arba praras viltį tai padaryti ir entuziazmas išgaruos, arba gaus traumą. Kaip sportininkai kartelę turėtume kelti pamažu. Reikia sugebėti įvertinti savo galimybes.
Nereikia grumtis su laiku
Bandydami pagauti bėgantį laiką kariaujame. Laikas tampa mūsų priešu, bet ne pagalbininku. Bėgantys metai mus išgąsdina ir nuolatos galvojame kaip jį sustabdyti, bet neapmąstome to, kaip protingai jį realizuoti. Nuolat bandome išsisukinėti, kad štai vieną darbą atlikti yra per anksti, kitą per vėlu, štai dar kitas darbas atima per daug laiko... Netiesa.
Laiką iš mūsų atima ne aplinkybės, o mes patys. Tai, jog ilgai sėdėsime ir vis bandysime suskaičiuoti savo laiką – naudos neduos. Taip, kaip leidžiame pinigus ir džiaugiamės perkamąja galia, lygiai taip turėtumėme leisti laiką.
Pinigus gali taupyti juos kaupdamas, o laiką – protingai išnaudodamas. Išmokite įvertinti savo laiką ir jums atsivers begalė naujų kelių, atsiras naujų galimybių, nes laimingas ne tas, kuris turi daug laiko, o tas, kuris visą jį išnaudoja.
Tad pirmyn!
Teksto autorė Marjeta Šamšonaitė.
