Tebūnie, kad šiuo metu Indijoje ar Nigerijoje sukuriama daugiau kino filmų nei Amerikoje. Tebūnie, kad Holivude esančiose studijose išvis sukuriama vos du procentai visos Amerikos kino produkcijos. Tebūnie, kad pilnametražių filmų gamyba per pastaruosius penkiasdešimt metų Holivude sumažėjo tri šimtus kartų. Tebūnie.
Tačiau Holivudas tebėra su mumis kiekvieną dieną. Beveik kiekvieną kartą, kai pradedate žiūrėti kino ar televizinį filmą, jis prasideda mūsų akims įprastoms vinjetėmis su didingų studijų pavadinimais ir simboliai – „Universal“ Žemės planeta, žvaigždučių aureole apgaubtu „Paramount“ kalnu, fakelą iškėlusią „Columbia“ deive, prožektorių apšviečiamu „20th Century Fox“ fasadu, riaumojančiu MGM liūtu, žvejojančiu „Dreamworks“ berniuku ar piešta „Walt Disney“ pasakų šalimi. Tos vinjetės visada pasirodo pirmos. Ir iš esmės pagal kino pramonės tradicijas jos reiškia pagrindinį filmo finansuotoją (po jų pasirodančios vinjetės su kitų kompanijų logotipais parodo prodiuserines ar platinimo kompanijas), kitais žodžiais, be tų kompanijų nebūtų ir to, ką kasdien po kelis kartus žiūrite Jūs visi.
Žinia, už kiekvieno galingiausio pasaulyje kompiuterio vis tiek slepiasi žmogus. Už didžiųjų Holivudo studijų simbolių taip pat slepiasi žmonės. Kas jie buvo? Kaip jie pradėjo šitą verslą, kurio produkcija užtvindė visą pasaulį? Kaip jie sukūrė tą sistemą, kuri įgalina mus šiandien mėgautis naujausiais filmais vienu metu su kitais žiūrovais Melburne, Keiptaune ir Tokijuje? Kas sukūrė Holivudo žvaigždžių kultą ir aktorių agentų verslą?
Ir ar tikrai dauguma garsiausių Holivudo studijų įkūrėjų, vadovų, prodiuserių ir režisierių dauguma buvo žydai, ir jei taip, tai kodėl? Kodėl likimas jiems lėmė tapti kino magnatais, užuot tapus batsiuviais, konduktoriais ir prekijais – kuo, tiesą sakant, jų aplinka iš jų ir tikėjosi tapti? Visus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti įdėmiai peržvelgus, kaip kūrėsi Holivudas, jo didžiosios studijos ir visa pasaulio kino pramonė XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje.
Holivudo kino pramonės istorija, neseniai jau perkopusi visą šimtmetį vis dėlto prasidėjo ne Amerikos Rytinėje pakrantėje, kur legendinis išradėjas Thomas Alva Edisonas pirmasis išrado aparatus, vėliau pavirtusius kino kamera bei projektoriumi, o Prancūzijoje. Netgi dvi pačios seniausios pasaulyje dar tebeveikiančios kino studijos yra prancūziškos – „Gaumont“, įkurta 1895 metais (mūsų vyresnės kartos žiūrovams pažįstama savo filmų serija apie Fantomasą, o jaunesniems – Luco Bessono „Penktuoju elementu“) ir Pathé (1896 m.), dominavusios pasaulio kino rinkoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Netgi trečia pagal amžių kino studija pasaulyje yra nei iš šio, nei iš to daniška – „Nordisk Films“, įkurta dar 1906 metais. Ir tik po to seka dvi amerikietiškos „Universal“ (įkurta 1912 m.) ir „Paramount“ (įkurta 1914 m.). Netgi seniausiu išlikusiu kino filmu yra laikomas prancūziškas dviejų sekundžių trukmės filmukas, kurį 1888 metais nufilmavo inžinierius-mėgėjas Louis Le Prince.
Amerika pasaulio kino pramonėje pradeda reikštis tik 1893 metais, kai išradėjas T.Edisonas Čikagoje vykusioje pasaulinėje parodoje pristato savo kūrinį – „kinetografą“ – savo kino kameros prototipą, ir „kinetoskopą“ (dėžę, kurioje per didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Tokiam kinetoskopui skirti trumpi filmukai be siužetų (akrobatų pasirodymai, bokso varžybų fragmentai, grimasas išdarinėjančio vyriškio veidas, trys dirbantys kalviai) buvo gaminami T.Edisono tais pačiais metais įkurtoje pirmojoje pasaulyje kino studijoje – „Juodojoje Marijoje“ („Black Maria“), taip darbuotojų praminta pagal tuometinius policijos furgonus nusikaltėliams vežioti, mat, studijos patalpa buvo tokia pat niūri, ankšta ir tvanki (pats T.Edisonas savo studiją vadino „šuns būda“).
T.Edisono išradimas nenukeliavo toliau JAV Rytinės pakrantės ribų, o tuo tarpu prancūzai broliai Auguiste ir Louis Lumiere‘ai išrado savo kino projektoriaus atitikmenį – „sinematografą“, kurio dėka tapo pirmaisiais Europos kino gamintojais ir davė stiprų postūmį visai Senojo žemyno kino plėtrai.
1894 metais T.Edisonas pradeda komercinę kino veiklą – vienoje Niujorko smuklėje jis įrengia pirmąją kino salę. Žiūrovai po vieną „pro akutę“ mėgaujasi žiūrėdami į nufilmuotas gaidžių peštynes, dirbantį kirpėją, imtynes ar salto darančius akrobatus, fonografui grojant kokią madingą melodiją, kurią žiūrovas girdi per ausines. Tai tampa populiaria pramoga – į T.Edisono studiją veržiasi ir prašo būti nufilmuojami šokėjai ir fokusininkai, akrobatai ir savimylos, o labiausiai – politikai. 1901 metais T.Edisonas uždaro „Juodąją Mariją“ ir patobulina savo paties sukurtą projektorių – taip filmuotas vaizdas pagaliau perkeliamas į ekraną. Kino filmas tampa neatsiejama „vodevilių“ – liaudies ir prastuomenės mėgiamų pramogų dalimi, filmai rodomi pertraukose tarp šokių ir spektaklių. Aukštuomenė tokias pramogas laiko vulgaria proletariato pramoga, ir aristokratija tiek Amerikoje, tiek Europoje labiau vertina teatrą bei jo keliamas emocijas.
Nuo 1905 metų Amerikoje filmai pradedami demonstruoti primityviai įrengtose „pramogų pasažų“ salėse, pavadintose „nikelodeonais“ (toks pavadinimas kilo nuo „nikeliu“ vadintos penkių centų monetos – tiek kainavo bilietas į tokią salelę ir legendinio XVIII amžiaus Paryžiaus teatro „Odeonas“, pavadintu pagal graikišką terminą, reiškiantį „uždarą teatrą“). „Nikelodeonai“ tampa populiari pramoga – 1908 metais vien JAV jų priskaičiuojama apie 10 tūkstančių.
1908 metais T.Edisonas sukuria „The Motion Picture Patents Company“ asociaciją, žinomą kaip „Trestas“, sudarytą iš visų pagrindinių šalies kino studijų (tokių kaip „Biograph“, „Edison“, Essanay“, „Kalem“, „Selig“, „Lubin“ ir kit. – jų neišliko nė viena), kurios pagrindinė misija yra pakelti Amerikos kino standartus, užkirsti kelią užsienio filmų dominavimui JAV rinkoje ir suvienodinti kino filmų demonstraciją visoje šalyje. Tačiau iš esmės „Trestas“ turėjo ir patentą elektriniams varikliams, naudojamiems visuose JAV gamintuose tuometiniuose projektoriuose ir kino kamerose, todėl visi kino gamintojai bei rodytojai mokėjo jam pinigus už rodomus filmus. Iš esmės tai reiškė monopolį kino kūrimo rinkoje, tokį pat „Trestas“ bandė sukurti ir filmų platinimui, tačiau nesėkmingai.
Tai, žinoma, pelningas verslas ir prasidedančio konflikto tarp „Tresto“ ir menininkų priežastis, juoba kad „Trestas“ niekada netoleravo nepriklausomų filmų idėjos. Būtent konfliktuojantys su Trestu amerikietiško kino entuziastai ir verslo naujokai pradeda trauktis iš Niujorko į Vakarų pakrantę, kur T.Edisono patentus saugantys įstatymai jau jų nebesiekia.
Holivudo, kaip kino pramonės centro istorija prasideda 1910 metais, kai režisieriaus W.Griffitho komanda, filmuojanti filmą apie ispanų kolonijinius laikus „In Old California“ randa šią nuostabaus klimato ir vaizdingo kraštovaizdžio vietelę. Nors filme Holivudo vietovių parodyta vos keliolika minučių, tačiau gandai apie tą vietą pradeda sklisti greitai. Kino kūrėjų kompanijos iš Niujorko ir Naujojo, kur įsikūrusi visa JAV kino infrastruktūra, pradeda keltis į Kaliforniją. Sąlygos filmuotis čia idealios – dienos ilgesnės, peizažas įspūdingas, o ir saulės daugiau (tuometinės filmavimo technologijos leido filmuoti tik dienos šviesoje, o ir pirmosios filmavimo aikštelės Holivude buvo įsikūrusios ant pastatų stogų). Na, ir T. Edisono patentų draudimai taip toli nesiekia. Žinoma, „Tresto“ agentai bando pažeidėjus išgaudyti ir ten, tačiau pasklidus žiniai apie tai, kad „Edisono žmonės“ atvyko į Los Andželą, Holivudo pirmeiviai sprunka į kaimyninę Meksiką, iš kur grįžta agentams išvažiavus…
Pirmąją kino studiją Holivude – „Nestor Studios“ 1911 metais įkūrė anglas Davidas Horsley (1873-1933), vienarankis prekiautojas dviračiais. Lig tol jo turėta „Centaur Film Company“, kūrusi tris komedijas per savaitę buvo priversta bėgti nuo nepakeliamų mokesčių „Trestui“. Įsikūręs tavernos galiniame kieme, pirmąjį filmą Holivude jis nufilmavo 1911 metų spalio 26 dieną, deja, filmas neturėjo pavadinimo, o ir pats neišliko.
Tais pačiais metais Holivude įsikuria dar penkiolika studijų (penkios didžiosios iš pirmųjų aštuonių studijų tebeveikia ir šiandien – tai „20th Century-Fox“, „Warner Bros.“, „Paramount“, „Universal“ ir „Columbia“), o pats kaimelio pavadinimas pradėtas asocijuoti su talentingiausiais kino kūrėjais, o tuo pačiu ir su visa kino pramone. Studija pagal to laikmečio supratimą reiškė viską, kas tik susiję su kinu – kino filmavimą, finansavimą, platinimą, aktorius ir visą kūrybinį kolektyvą, dažnai – ir kino teatrų tinklą.
Štai čia ir atsiranda proga pasireikšti žydų verslumui bei kūrybingumui. Žydų vaidmuo Holivudo kino pramonėje yra kur kas daugiau nei vien sėkmės istorija – tai yra visos populiariosios kultūros sisteminių principų kūrimo istorija.
Jau nuo „nikeloodeonų“ laikų kai kuriems žydams buvo aišku, kad masiniu verslu kinas negali tapti, kol filmų demonstravimas iš smuklių ar vodevilių nepersikels į padoresnius teatrus. Niujorko kailinių prekijas Adolphas Zukoras („Paramount“ sukūrėjas) ir čikagietis drabužių parduotuvės vadybininkas Carlas Laemmle („Universal“ įkūrėjas) nepriklausomai vienas nuo kito suvokė, kad sukūrus atitinkamą aplinką, žmonės masiškai eis žiūrėti bet kokio filmo. Būdamas 19 metų amžiaus, metalo laužo supirkėjo sūnus Louis B. Mayeris (MGM įkūrėjas) Bostone įsigijo buvusį viešnamį ir jame sukūrė pirmąjį šiuolaikinio kino teatro prototipą, o aukso ieškotojo sūnus Sidas Graumannas sukūrė sistemą, kur ir kaip statyti sėkmingus kino teatrus. Broliai Warneriai garsėjo gebėjimu sėkmingai platinti ir reklamuoti filmus. Tačiau visų jų verslas tuo metu turėjo vieną problemą – nebuvo ką žiūrėti. Kino filmai, atvežami iš Europos arba Australijos (australai, beje, dar 1906 metais sukūrė pirmąjį pilnametražinį filmą „Kelio gaujos istorija“, kvapą gniaužiančią 80 minučių trukmės istoriją, ir tik 1911 metais pilnametražinių filmų gamybos ryžosi imtis kitos valstybės) nelabai tiko ir patiko amerikiečiams, todėl žydų verslininkai nuo minčių apie filmų demonstraciją perėjo prie filmų platinimo, o galų gale – ir prie gamybos.
Pasaulio kino centru Holivudas tapo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai kariaujančių Prancūzijos ir Italijos kino pramonė smuko. Amerika pradeda eksportuoti savo kiną, ir trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Holivude jau gaminama 800 filmų per metus. 1927 metais Holivude sukuriamas pirmasis pasaulyje garsinis filmas („Warner Bros.“ studijos pagamintas „The Jazz Singer“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko iš Lietuvos kilęs aktorius Al Jolsonas). 1939 metais Holivude prasideda „Technicolor“ technologijomis sukurta ir spalvoto kino era.
Žymusis Holivudo simbolis – milžiniškos raidės „Hollywoodland“ kalno viršūnėje iškyla 1923 metais (tiesa, tas ženklas buvo skirtas reklamuoti ten parduodamus namus). 1949 metais šis užrašas tapo Holivudo Pramonės ir prekybos rūmų nuosavybe, buvo nuimtos paskutinės keturios raidės, ir jis tapo toks, kokiu mes jį matome šiandien (ir, beje, šis užrašas yra registruotas prekinis ženklas, kurio negalima rodyti jokiuose filmuose ar iliustracijose be Holivudo pramonės ir prekybos rūmų leidimo).
Holivudo „aukso amžius“ baigiasi XX amžiaus viduryje, kai atsiradusi televizija meta rimtą iššūkį kino teatrų lankymui. Šeštajame dešimtmetyje suklesti ir Europos kinas, sukėlęs dar vieną grėsmę Holivudui, juoba kad tuometiniai europietiško kino kūrėjai buvo liberalesni, kūrybingesni ir inovatyvesni nei amerikiečiai. Tačiau, nepaisant visų iššūkių ir krizių, nuo filmavimo ant pastatų stogų iki šių moderniausių kompiuterinių technologijų dienų Holivudas liko pasaulio kino flagmanas ir tendencijų kūrėjas, svajonių ir žvaigždžių fabrikas. Tai garantavo jį sukūrę žmonės. Apie juos – ši straipsnių serija.
