Aušrinė Šėmienė
Keturi vaikai, baigta meno aspirantūra ir prestižinis prizas, pavirtinantis, kad projektas – vienas iš penkių geriausių pasaulyje, nes padarė proveržį ne tik mene, bet ir moksle... Štai toks grafikos dizainerės Rūtos Mickienės ir jos sutuoktinio interjero projektuotojo Virginijaus Mickaus sukauptas bagažas. Į klausimą, kaip tai įmanoma padaryti, dizainerė juokais atsako: „Kai gerai pagalvoji, atrodo, neįmanoma. Bet kai darai, tampa įmanoma.“
Įvertinti pasaulyje
Rankose Rūta laiko stiklinį Jungtinių Tautų rengiamų Pasaulio viršūnių apdovanojimų („World Summit Awards“) prizą. Jį kartu su Virginijumi šį spalį parsivežė iš Šri Lankos sostinės Kolombo, kur vyko interneto sprendimų ir technologijų kongresas bei konkurso laimėtojų apdovanojimų ceremonija. Menininkų pora prizą pelnė už projektą „Aqua Lingua“ (lotynų k. „Vanduo kalba“) – „Matyk, ką girdi“. „Turėjau net penkias minutes šlovės. Teko publikai papasakoti apie mūsų sumanymą. Sulaukėme nemažai klausimų bei pasiūlymų“, – pasakojo Rūta ir pridūrė, kad didžiausia šio renginio nauda buvo ta, kad ji ten pasijuto esanti ne iš provicijos, o visai išmani: juk renginio šūkis buvo „Išmanus turinys išmaniems žmonėms“. Menininkus visi sveikino, gyrė, pastebėjo tarp daugybės kitų pranešėjų. Į Lietuvą jie grįžo padrąsinti, kad yra ne tik sau įdomūs. Bet čia, deja, laukė lietuviška realybė – turi pats save rodyti, kad kažkas pamatytų. Ir net valdininkai, kurie delegavo Mickų projektą į konkursą, jiems grįžus nė nepasidomėjo, kaip sekėsi.
Pats padariau!
Rūta ir Virginijus turi keturis vaikus: vyresnėliui Pijui – dvidešimt vieni, Jokūbas – paauglys, jam keturiolika, Mykolui – šešeri, o mažėlei Medai – vos treji, ji gimė kartu su aspirantūros projekto idėja. „Man visą laiką trūko proto mankštos, ypač po darbo spaudoje, – pasakojo grafikė. – Iš pradžų maniau, kad tai bus meno projektas, galėsiu plėtoti grafinį dizainą. Ir nė neįsivaizdavau, kiek reikės parašyti teorijos.“ Rūtą stoti į aspirantūrą paskatino idėja apie atvirą kūrinį grafiniame dizaine, kai menininkas tik pateikia temą ir struktūrą, o kūrinį kuria pats žmogus. Menininkė buvo skaičiusi garsaus semiotiko Umberto Eco veikalą „Atviras kūrinys“, kuriame jis teigė, jog skaitytojas ar suvokėjas gali dalyvauti kūrinio kūryboje: pateikiama tam tikra idėja, rėmai – muzikos, žodžių, vaizdų sistema, kuria remdamasis žmogus kuria ir tampa kūrinio bendraautoriumi. Toks atviro kūrinio pavyzdys – Raymanodo Queneau „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių“ poezijos knygelė, kurią sudaro 10 sonetų po 14 eilučių. Kiekviena soneto eilutė išspausdinta ant atskiros popierinės juostelės. Skaitytojas juosteles gali dėlioti kaip nori ir šitaip sukurti milijonus eilėraščių. Taip skaitydami ne tik kuriame savą poemos versiją, bet ir patenkiname saviraiškos poreikį. Juk, anot humanistinės psichologijos pradininko Abrahamo Maslowo, kai žmogus užtikrina visus fiziologinius poreikius, jam ima didėti noras realizuoti save. Atviras kūrinys – puikus būdas patenkinti tokį prigimtinį poreikį. Dabar atviro kūrinio principai plačiai taikomi tapyboje, skulptūroje, muzikoje, poezijoje ir objektų dizaine. Pavyzdžiui, menininkas paberia lego kaladėlių ir kiekvienas iš jų daro ką tik nori – stato pilis, mašinas, fabrikus. Nomeda ir Gediminas Urbonai dar 2005 m. surengė socialinę atviro kūrinio akciją – prie uždaryto „Lietuvos“ kino teatro įsteigė „Pro-testo“ laboratoriją: jie duodavo mintį, o žmonės kūrybiškai ją įgyvendindavo. Tačiau buvo ir dar vienas labai svarbus impulsas, pastūmėjęs Rūtą šios idėjos link. Tai profesinė neviltis: turėdama reikalų su užsakovais, ji privalėjo nuolat jiems įrodinėti, ką galima daryti, o ko ne. „Troškau sukurti tokią sistemą, kad kiekvienas žmogus galėtų susikurti reklaminį vaizdą, bet sistema neleistų daryti to, kas nesiderina su kompozicijos principais. Tada nebūtų mėgėjiškų, bjaurių reklamų ir prekių ženklų, į kuriuos neįmanoma žiūrėti. O užsakovas galėtų save įprasminti – pats padariau!“ – pasakojo grafikė.
Nematoma padaryti matoma
Pradėjus rašyti disertaciją, ėmė kilti įvairių įdėjų. Viena iš tokių idėjų – žmogui, norinčiam dalyvauti atvirame kūrinyje, nereikėtų turėti specialių įgūdžių, jis galėtų naudoti tik tai, ką turi. Visi turime akis, ausis, balsą... O balsas leidžia garsus. Štai tada primąkart kilo mintis, kad turėtų būti įmanoma vizualizuoti garsą, kitaip tariant, jį padaryti matomą. Rūta juokiasi sakydama, kad prie šios minties ją greičiausiai atvedė genai: jos mama ir tėtis – radiotechnikai. Profesinėmis žiniomis jie labai padėjo dukrai, nes išaiškino, jog visą informaciją, kurią skleidžiame kalbėdami ar ką nors kita veikdami, perteikiame bangomis. Milijonai milijardai jų sklendžia aplink mus, sukurdamos bendrą informacinį lauką. Kai kurias pasigauname, materializuojame, o kitos nusklendžia. Jautresni žmonės pagauna daugiau, juos vadiname telepatais. Taigi Rūtai reikėjo nepanaudotų informacinių bangų, o jų daugiausia yra triukšme – intervaluose tarp radijo stočių. Bet kaip tas laisvai sklendžiančias bangas paversti matomomis? Netrukus paaiškėjo, jog bandymų būta ir anksčiau: Leonardas da Vinčis, Galilėjas Galilėjus... Vokiečių mokslininkas Ernstas Chladni XVIII a. sudarė grafinių vaizdų lentelę, kaip reaguodamas į garso dažnį smėlis persigrupuoja ir sukuria ornamentus. Prie Rūtos ieškojimų prisidėjo ir Virginijus. Abu darė bandymus su įvairiais biriais produktais – miltais, druska, cukrumi, smėliu. Paberi ant garso kolonėlėje esančios metalinės plokštės, leidi triukšmą, plokštė vibruoja ir piešiasi įvairūs vaizdai. „Girdi „bžžžžž“, o matai nuostabius ornamentus, – apie atradimo džiaugsmą pasakojo menininkė. – Kartais būdavo, kad tam tikru laiku pradėdavo pieštis labai gražios struktūros, tarsi ratai. Net pamanėme, gal nežemiškos civilizacijos mums siunčia žinių?“ Galiausiai pora apsistojo ties vandeniu – jis jautriausiai reagavo į garsą. Disertacijos uždavinys buvo įgyvendintas: kiekvienas žmogus galėjo sukioti radijo rankenėles, rinktis savo bangas ir matyti „informaciją“, kurią jos sukuria.
Pirmasis žodis – „ačiū“
Nuveiktas didžiulis ir labai įdomus darbas. Buvo gaila jį mesti, o mintys vijo viena kitą. Štai tada porai kilo kita mintis: jei triukšmas sukuria tokius gražius vaizdus, tai kokie vaizdai turėtų gimti iš balso? Iš pražių balsu tariamų žodžių piešiniai buvo filmuojami, bet pamačius, koks tai grožis, norėjosi juos įamžinti. Vadinasi, reikia nufotografuoti, tačiau kaip sudėti visus balso dažnius į vieną kadrą? Virginijui kilo mintis – įrašytą žodžio ar frazės garso takelį paversti vertikaliai ir, per sekundės dalį nuskaitant visus dažnius, fotografuoti nuo jų vibruojantį vandenį. Taip gimė „Aqua Lingua“ – sušaldytos žodžio bangos. Rūtos teigimu, „Aqua Lingua“ ir yra tikrasis atviras kūrinys: žmogus sako žodžius, tekstus ir balsas bei vanduo iš jų padaro kūrinį, o menininkai – tik tarpininkai, pateikę sistemą. Pirmas žodis, kurį jie nufotografavo, buvo „ačiū“. Ačiū žmonėms, kurie jiems padėjo kurti. Kiekvienas tekstas ir kiekvieno žmogaus įkalbėti žodžiai skiriasi. Jie skirtingi kaip mūsų akių rainelės ar pirštų atspaudai. Net jei kitą dieną ištartumėte tuos pačius žodžius, vaizdas būtų kitoks. Tembras, emocija, greitis – visa tai atsispindi vandens paveiksle. Meninkai net pabandė vizualizuoti vyro knarkimą, grafiškai jis atrodė įdomiai ir gražiai, bet iš esmės skyrėsi nuo frazės „Aš tave myliu“. Rūta teigė, kad pamatyti galima ne tik žodžius, bet ir bet kurį garsą – vaiko juoką, gaidžio giedojimą, traktoriaus blerbimą, muziką. Tad nenuostabu, jog dekoratyvūs Mickų kūriniai tapo viena mėgiamiausių dovanų, kuria galima papuošti interjerą. Įvairioms šventėms – vestuvėms, gimtadieniams, jubiliejams juos užsako žmonės, o įmonės darbuotojai, įrašę choru, įmonės pavadinimą ar šūkį gali paversti unikaliu vaizdu. Be to, paveikslai papildomi ir QR („quick response“) kodu. Nuskaičius jį išmaniuoju telefonu, vaizdas ir girdimi žodžiai susilieja į visumą ir realizuojasi „Aqua Lingua“ šūkis – pamatai, ką girdi. Rūta turi dar vieną idėją. Jis susijusi su vandeniu: vanduo yra gilus, kai kalbi, gali matyti tarsi erdvinius ornamentus. Tad gal pavyktų žodžių vaizdą išgauti 3D formatu? Rūtą kol kas labiausiai domina meninė jų išradimo pusė. Tačiau Šri Lankoje žmonės iškėlė idėjų, kaip būtų galima jų patentuotą išradimą susieti su mokslu, pavyzdžiui, gal garsinis signalas, paverstas vaizdu, padėtų žmogaus kūne aptikti ligas.
Jei vanduo prakalbėtų
„Mes nuostabiai gražiai kalbame, – tikino Rūta, turėdama galvoje grafinę kalbos išraišką. – Iš mūsų kasdienės kalbos nepaliaujamai gaminasi nuostabiausio grožio paveikslai. Gal yra kokia gyvybė, kuri ne girdi mūsų leidžiamus garsus, o mato juos. Visiškai tuo tikiu, kad taip gali būti, nes kalba – tai bangos iš dalelių.“ Vanduo yra ypatingas. Iš jo atsirado gyvybė, kūdikis motinos įsčiose būna vandenyje, žmogaus kūną sudaro apie 70 proc. vandens. O, kad jis iš tiesų prabiltų! Kiekvienąkart paveikslams Rūta naudoja naują vandenį. Ji pastebėjo, kad lengviausiai paveikslai piešiasi tirpsmo vandenyje, o prasčiausiai – distiliuotame. Kur čia neprisiminsi japono Masaru Emoto pasaulį sukrėtusios knygos „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Tačiau Rūta sako, kad norėtų su juo padiskutuoti po metų: „Norėčiau su juo pasiginčyti, bet kol kas turiu per mažai argumentų diskusijai. Jis teigė, kad nedarnūs vandens kristalai pasigamina, jei pasakomas negražus žodis. Bet man keiksmažodis, pavyzdžiui, eskimų kalba, nereiškia nieko. Manau, kad vanduo reaguoja ne tik į žodžius, bet ir į emociją, kuria jie tariami. Be to, nėra taip, kad roko muzika būtų negraži, o klasika – graži. Ir rokas formuoja darnias, harmoningas struktūras.“ Todėl ateityje meninkė ketina daryti daug eksperimentų: įrašyti tą patį žodį keletu kalbų ir žiūrėti, kaip juos atkuria vanduo. Žiūrint į Mickų sukurtus paveikslus, kyla ir dar viena mintis: juk tai – mandalos. Iš kur tibetiečiai žinojo, kaip atrodo žodis? O jei jie žinojo, vadinasi, Rūtos kūriniai galėtų tapti universalia kalba, kuria susikalbėtų visos gyvos būtybės.
