Nuo Panevėžio maždaug 12 kilometrų nutolusį, nė 700 gyventojų neturintį Miežiškių kaimą greitai užplūs kalėdinės dvasios ieškantys ne tik Lietuvos, bet, tikėtina, ir užsienio turistai. Visai netrukus kaimelyje duris atvers vienintelis Baltijos šalyse eglės žaisliukų ir kalėdinės atributikos muziejus. Kalėdiniai žaisliukai.
Virš jo durų jau nušvitusi nukaldinta šiaurinė žvaigždė, prie įėjimo Kalėdų Seneliui paruoštas miežiškiečio medžio drožėjo Eduardo Tito sukurtas sostas, vaizduojantis eglę su jos viršūnėje nutūpusiomis sniegenomis, o per 1500 kalėdinių eglės puošmenų, suvežtų iš įvairiausių Lietuvos kampelių, menančių dar prezidento Antano Smetonos laikus, iš dėžių rikiuojami į vitrinas.
Bendruomenės muziejaus kolekcijoje – įvairiausių formų eglės žaislai iš stiklo, plastiko, folijos, skardos, vadinamieji lietučiai, įvairiausios netgi dar veikiančios girliandos, seneliai šalčiai ir jų drabužiai. Retuose namuose dabar būtų įmanoma aptikti užsilikusių tokių senienų, todėl šio muziejaus atidarymas – didelis įvykis kolekcininkų pasaulyje.
Muziejuje galima ne tik akis paganyti, bet ir patiems pasigaminti kalėdinį atviruką, medinį žaisliuką ar įjungus seną patefoną pasiklausyti naujametinio sveikinimo, įrašyto į sovietinę vinilinę plokštelę.
Idėja išplito
Kai Miežiškių bibliotekininkė Violeta Karklytė 2010-aisiais artėjant Kalėdoms sumanė bibliotekoje surengti senų naujamečių žaislų parodą, nė nemanė, kad į vaikystę grąžinanti idėja taps tokia populiari, kad po keleto metų išaugs į solidų muziejų ant vaizdingo Nevėžio kranto.
Tuomet vos per porą savaičių miežiškiečiai parodai sunešė per 200 eksponatų – žaisliukų, kokiais egles puošdavo sovietmečiu. Žmonės užsikrėtė rinkti senas naujametes puošmenas, o du vyrai bibliotekininkei pristatė net po 70 žaislų.
Originalaus muziejaus sumanytoja džiaugiasi, kad kol kas neatsirado norinčiųjų pasipelnyti iš sovietmečio grožio. Žaisliukus žmonės noriai dovanoja.
Per ketverius metus kalėdinę atributiką muziejui perdavė jau 140 rėmėjų – nuo eilinių žmonių, ištraukusių iš palėpių senas dėžes su sovietiniais žaislais, iki įmonių. Visi nepagailėjusieji įamžinti muziejaus kataloguose. Kalėdų muziejus 26
V. Karklytės iniciatyva įkurto muziejaus duris jau puošia nukaldinta šiaurinė žvaigždė, prie įėjimo Kalėdų Seneliui paruoštas sostas, vaizduojantis eglę su jos viršūnėje nutūpusiomis sniegenomis, o per 1500 kalėdinių eglės žaislų iš dėžių rikiuojami į vitrinas.
Ne vienas, prieš pasiūlydamas senieną, drovėjosi, esą kas gi bežiūrės į žaislelį dažniausiai apsilupusiais dažais, o kartais ir apdužusį. Pasak V. Karklytės, žmonės nė patys nežino, kokį turtą savo palėpėse slepia.
Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – Antrojo pasaulinio karo metais Rusijoje iš perdegusios elektros lemputės pagamintas žaislas.
„Tokių žaislų dar yra išlikę, bet Lietuvoje jų tėra vienetai“, – vitrinoje už stiklo stropiai saugoma vertybe V. Karklytė itin džiaugiasi.
Į Miežiškius jis atkeliavo iš Vilniaus. Per radiją išgirdusi apie Panevėžio rajone kuriamą muziejų inteligentė senjora pati susirado jo įkvėpėją ir pasiūlė dovanoti ne vieną eksponatą.
„Per galybę darbų į sostinę nuvažiavau po metų ir kai pamačiau tą žaislą, mano nuostabai nebuvo ribų. Senjora manė, kad tokia seniena, dar įdužusi, niekam nebereikalinga“, – „Sekundei“ pasakojo V. Karklytė.
Anot jos, karo metais šventėms ruoštasi labai praktiškai – žaislai gaminti ne tik iš elektros lempučių, bet ir panaudotų laboratorinių mėgintuvėlių.
Eksponatai dygsta iš po žemių
Bibliotekininkė juokauja, kad pradėjus rinkti naujametę atributiką, žaislai tarsi patys ją susiranda. Būtent taip nutiko su vienu iš gausybės lentynoje išrikiuotų vatinių, fajansinių, netgi šiaudais kimštų senių šalčių. Eidama iš pašto dėžutės pasiimti korespondencijos moteris apstulbo ant supiltos žemių krūvos išvydusi tarsi specialiai jai pastatytą senį šaltį.
„Kaip Miežiškiuose, kur seniai šalčiai dygsta iš po žemių, gali nebūti kalėdinio muziejaus?“ – juokiasi jo įkūrėja.
Norinčiųjų dovanoti muziejui eksponatą V. Karklytė prašo net ir paties purviniausio nevalyti, kad iš nežinojimo jam nebūtų pakenkta – vanduo lengvai nuplauna sovietinių žaislų dažus.
Istoriniam žaislui vos metai
Muziejuje eksponuojama naujametė atributika pagaminta Rusijoje, Ukrainoje, kai kurie žaislai atkeliavę iš Vokietijos, Prancūzijos.
Seniausi eksponatai siekia 1930–1935 metus, kai Lietuvoje tik vienas kitas ūkininkas ar turtingesnis miestelėnas leisdavo sau eglę papuošti ne vien namų darbo šiaudiniais, popieriniais žaislais, obuoliais, saldainiais ir meduoliais, bet pas žydą pirktomis stiklinėmis ar vatinėmis grožybėmis. Vienas tokių eksponatų – praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį pagamintas blizgučiais pabarstytas vatinis zuikis, užmetęs koją ant kojos sėdintis ant kopūsto gūžės.
Miežiškių muziejuje prie eksponatų nėra nurodyta pagaminimo datų. Pasak V. Karklytės, tiksliai atsekti tokią informaciją kone nebeįmanoma. Naujamečių žaislų katalogų, leistų tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, maža bėra išlikę, o Lietuvoje tokių aptikti turbūt neįmanoma.
Vienas reikšmingiausių eksponatų – žalvarinis eglės žaislas, pagamintas vos prieš metus Lietuvoje. Nėra abejonių, kad ateityje jis taps muziejine vertybe. Tokius Lietuvos vadovai dovanojo 2013-aisiais į Lietuvą suvažiavusiems Europos Sąjungos Komisijos nariams.
Svajonių žaislas Rusijoje
Analogų Miežiškių muziejui nėra ne tik Lietuvoje, bet nė kitose Baltijos šalyse. Kalėdų dvasią skleidžiančių muziejų galima aptikti Vokietijoje, o jų turtingiausia Rusija.
Pasak V. Karklytės, Lietuvoje ne vienas kolekcininkas yra sukaupęs labai vertingas naujamečių žaislų kolekcijas. Deja, daug pinigų turintieji ir galintys sau leisti įsigyti unikalių eksponatų dažniausiai juos slepia nuo svetimų akių. Geriausiu atveju trumpam paskolina kokiam muziejui.
Kolekcininkų labiausiai vertinami iki 1960-ųjų pagaminti žaislai. Kuo senesnė puošmena – tuo brangesnė, o už itin retus žaisliukus mokama ir po 50–100 litų.
V. Karklytė viliasi Miežiškių muziejaus kolekciją papildyti 1917 metų popieriniu žaislu. Muziejininkė tokį aptikusi Sankt Peterburge, tik nesuranda, kas galėtų jį parvežti.
Kalėdinių puošmenų aistra deganti bibliotekininkė muziejaus eksponatams negaili ne tik laiko, bet ir asmeninių lėšų. Aptikusi kolekcininkų pardavinėjamą įdomesnį žaisliuką, V. Karklytė ilgai negalvodama traukia piniginę. Moteris skaičiuoja taip jau išleidusi bene 1000 litų ir negailinti nė vieno cento.
„Ar suprantate, kad šitie žaislai išliks kitiems, juos apžiūrinės iš kartos į kartą“, – besistebintiems tokia iniciatyva atkerta V. Karklytė.
Koja kojon su politika
Pradėjusi rinkti eglės žaisliukus V. Karklytė tapo tikra jų žinove. Įdomu, kad istoriniuose kataklizmuose net naujametę tradiciją sugebėta politizuoti.
Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – Antrojo pasaulinio karo metais Rusijoje iš perdegusios elektros lemputės pagamintas žaislas. Muziejui jį dovanojo apie V. Karklytės idėją per radiją išgirdusi senjora iš Vilniaus.
Eglės puošimo pradininkais laikomi vokiečiai. Jų kultūra žavėjęsis ir po Vokietiją daug keliavęs Rusijos imperatorius Petras I įsakė rūmuose bei bajorų namuose dabinti eglutes, o paprastiems gyventojams puošti savo sodybų vartus eglių ir pušų šakomis.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rusų stačiatikių cerkvės sinodo nariai tikinčiuosius ragino būti patriotais ir nustoti puošti egles, nes tai – „vokiečių pramanas“.
Kalėdų eglutė dar didesnių represijų sulaukė Rusijoje valdžią užgrobus bolševikams. Eglutės puošimo tradicija buvo paskelbta religiniu prietaru ir buržuazinio ištvirkimo reliktu. Bet žmonės ir toliau pusiau slapčia puošė egles, kol 1935-aisiais Stalinas panaikino draudimą. Naujametė eglė, padabinta penkiakampe žvaigžde, papuošta ir Kremliuje.
Nuo tada eglutės papuošalų gamyba ėjo žingsnis į žingsnį su politika. Pradėti gaminti žaislai netgi su partijos vadų portretais. Nors tokių būta kiekvienuose namuose, bet retas išdrįsdavo juo padabinti eglutę – neduok Dieve, jei stiklinis žaisliukas su Stalino atvaizdu nukritęs pažirtų į šipulius.
4-ajame dešimtmetyje serija žaislų – negriukų, balerinų ir kitų – pagaminta pagal Stalino itin mėgtą „sovietinio Holivudo“ režisieriumi laikyto Grigorijaus Aleksandrovo muzikinę komediją „Cirkas“.
Iš pagarbos Kinijai – stikliniai žibintai
Miežiškių muziejaus kolekcijoje – masyvios storo stiklo eglės dekoracijos, vadintos Kremliaus žaisliukais, nes tokiais kurį laiką būdavo puošiama svarbiausia Sovietų Sąjungos eglė Kremliuje.
Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui išpopuliarinus kukurūzus, tapo madinga naujametę eglutę dekoruoti auksinėmis burbuolėmis.
Pagamino Rusija „Pobedą“ – atsirado ir ją imituojantis eglės žaislas, 6-ajame dešimtmetyje paleistas dirbtinis Žemės palydovas „Sputnik“ – ant eglių sužibo stiklinės raketos, 1961-aisiais pakilo į kosmosą Jurijus Gagarinas, pradėti gaminti žaisliniai kosmonautai.
V. Karklytė neabejoja, kad nedaugelis būsimo muziejaus lankytojų atspės, o kokia proga maždaug 1956-aisiais pagamintas stiklinis žibintas. Net ir tokie „nekalti“ žaisliukai, pasirodo, irgi turėjo politinę potekstę – šiais neva kiniškais žibintais buvo demonstruojami draugiški Rusijos ir Kinijos santykiai.
Eglė pakeitė rugių pėdą
Lietuvoje eglės puošimo tradicija nėra sena. Kalėdų eglutė pirmą kartą minėta 1853 m., Antanas Baranauskas papuoštą eglę matęs Vainute, Šilutės r.
Praėjusio šimtmečio trečio ir ketvirto dešimtmečių sandūroje eglutes puošė jau beveik visa Lietuva.
Mokyklose pradėta puošti Kalėdų eglutė atkeliavo į miestiečių, o vėliau ir į kaimo gyventojų namus. Iki tol eglutę atstojo rugių pėdas, statytas po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje.
Iš pradžių lietuviai kalėdines eglutes puošdavo obuoliukais, kabindavo saldainius, sausainius, karpydavo spalvotus popierėlius, kurdavo šiaudinius narvelius.
Trečio dešimtmečio pradžioje eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, o to paties dešimtmečio pabaigoje paplito ir pirktiniai eglučių papuošalai.
Įdomu, kad dovanų po eglute pradėta ieškoti tik sovietmečiu. Retas kuris senolis mena tokią tradiciją buvus tarpukariu.
