„Aš su saviškėmis nuotakomis bei kitais užsakovais, kurie norėjo ir planavo švęsti savo asmenines šventes, labai aiškiai ir ramiai susidėliojome, kad tos šventės būtų arba nukeliamos, arba švenčiamos šeimos rate. Iš tiesų negali spėlioti, kas bus rytoj, ar susirgimų nedaugės, ar kažko negriežtins. Saugant visų ramybę, aš sakiau „merginos, aš norėčiau, kad man nereiktų dirbti psichoterapeutu, jei kažkas bus negerai ar negalės atvykti““, – teigia K. Kaikarienė.
„Mano siūlymas šiemet yra išlikti šeimos rate. Tai yra tik siūlymas, bet aš visiškai nenoriu vietoje šventimo matyti liūdnus veidus, nenoriu, kad mano klientės bijotų, jog jų šventę kažkas pamatys, paskųs. O dar jeigu po šventės ir susirgs – kam to reikia? Šeimos rate geriausia, nors aišku, kiekvienas turi savo pasirinkimą“, – svarsto moteris.
Vestuvių planuotoja spėti, kada jau galėsime rengti vestuves, negali: „Spelioti, kada bus atlaisvinta viskas tiek, kad galėtume rengti įprastas šventes, tikrai nenoriu. Vienas dalykas, trūksta paaiškinimo patiems organizatoriams renginių ir logikos. Kai kur duoda laisvės, tuo tarpu įeini į vidų – negali kažko daryti, išeini – vėl negali dar kažko daryti.
Kartais įsijungiu žinias, paklausau ką nutarė, ir vėl ramiai sau sėdžiu. Tas priešas, su kuriuo susidūrėme mes visi, yra nenuspėjamas, o sprendimai, su kuriais susiduria mūsų valdžia, nežinant kaip kovoti su tuo priešu, yra turbūt sunkiausias dalykas“.
Pasak K. Kaikarienės, jaunieji ne visada nori išklausyti vestuvių planuotojo ir kartais tai atsirūgsta pačiai porai: „Niekaip neapsaugosi žmonių, jeigu jie savo šventėje nori matyti tarkim krikšto tėvus, kurie gyvena kur nors Airijoje. Kokiu būdu man įrodyti tiems žmonėms, kad galima atšvęsti ir be jų? Aš galiu juos paguosti. Gali suplanuoti tortą, maistą arba gėrimus, bet negali suplanuoti tuo metu galiosiančių įstatymų.
Esu iš šono stebėjusi pavyzdžių, kada teko šventę nukelti, ašarų, kai sužino, kad kažkas negali atvykti, nes turi karantinuotis, o to žmonės sau leisti negali. Kam tada? Tada tu darai per jėgą, bandai kažką išpešti…kam to reikia?
Iš kokių trijų porų esu girdėjusi, kad jei būtų žinoję kaip bus, gal būtų palaukę. Jiems buvo sakyta, kad gali kažkas nepavykti, bet žmogus girdi tai, ką nori girdėti. Mes informaciją priimame tokią, kuri mums tinkama. Tu bandai žmogų maksimaliai apsaugoti nuo blogų emocijų tokią dieną, o nuo šitų dalykų apsaugoti yra neįmanoma. Arba turi būti maksimaliai atsipūtęs žmogus, kuris nesijaudintų dėl tokių dalykų. Tokios, kuri sakytų „ai chebra, susirgsit, persirgsit. Duok Dieve, kad lengvai.“
Kokį sprendimą poroms, kurios vis tik nori šventės, gali pasiūlyti K. Kaikarienė? Moteris užtikrinta – genialumas paprastume: „Kartais reikia elgtis taip, kad sumažintum maksimaliai riziką. Aš jau mieliau jauniesiems pasiūlyčiau susituokti „makdonalde“, pripūsčiau daug balionų ir išpuoščiau ten viską, pridėčiau „mikimauzų“, kad gautųsi smagi fotosesija, negu leisčiau savo nuotakai nervintis.
Arba „varyti“ ant ežero kranto. Bet koks organizatorius tą padarytų su malonumu. Priguldyti kilimėlių, neužpučiamų žvakių... praleisti tiesiog vakarą kartu. Tegu ten atvažiuoja draugai, paleidžia helio balionų su palinkėjimais. Nereikia to penkiasdešimties žmonių.
Straipsnio autorė: žurnalistė Laura Blaževičiūtė
