Gamtoje egzistuoja elektra, vėjas, atmosferos slėgis, plazma... Ir labai specifiniai visų šių reiškinių deriniai, kurie, sumaišyti, vaizdžiai tariant, tinkamomis dozėmis, gali sukurti tiesiog neįtikimus ir lig šiol dažnai nepaaiškinamus oro fenomenus.
Raudonosios „fėjos“
Taip vadinami silpni, tačiau masyvūs raudonos šviesos blyksniai danguje tuoj virš perkūnijos draskomų debesų. Nors išlikę pasakojimų, leidžiančių daryti prielaidą, kad žmonės yra matę kažką panašaus į raudonąsias fėjas ir anksčiau, dokumentuose šis oro fenomenas pirmąsyk užregistruotas palyginti neseniai (ir visiškai atsitiktinai) – 1989-aisiais.
Viena iš priežasčių, kodėl mokslas apie tokį reiškinį sužinojo taip vėlai, yra faktas, jog raudonoji fėja gyvuoja vos kelias milisekundes. Taigi pastebėti jas plika akimi įmanoma tik dėl to, kad tos „fėjos“ beveik niekada nesusiformuoja po vieną – dažniau spiečiais po tris ar daugiau vienu metu.
Kadangi mokslininkai dar tik susipažįsta su fenomenu, oficialus paaiškinimas, iš kur ir kodėl danguje atsiranda raudoni žybsniai, neegzistuoja. Nors lig šiol surinkti faktai leidžia daryti prielaidą, jog raudonosios fėjos pasirodo audrai rimstant iš energijos, kurią generuoja milžiniški debesis-žemė tipo žaibo blyksniai, iškrovos.
Žydrosios čiurkšlės
Šis fenomenas labai glaudžiai, tik neaišku kaip, susijęs su raudonosiomis fėjomis – jos dažnai pastebimos vienos ir tos pačios audros metu.
Žydrosios čiurkšlės iš esmės yra tai, kaip jas apibūdina pavadinimas: aukštyn nukreiptos ryškiai žydros šviesos kūgiai. Atrodo, kad jie sklinda iš audros debesų apačioje.
Kaip ir raudonosios fėjos, žydrosios čiurkšlės buvo atrastos tik 1989-aisiais. Tačiau jos, skirtingai nei pirmosios, nėra tiesiogiai susijusios su žaibais, ir gerokai retesnės. Yra prielaidų manyti, kad žydrosios čiurkšlės būdingesnės audroms su kruša.
Bet kuriuo atveju mokslininkai prisipažįsta vis dar neturį supratimo, kodėl iš debesų aukštyn į dangų ima sklisti šviesa. Tik spėja, jog ji kažkaip susijusi su energija, susikaupiančia ar išsiskiriančia žaibuojant. O ryškiai mėlyną spalvą jai greičiausiai suteikia azoto molekulės, dideliu greičiu susiduriančios su deguonies molekulėmis.
Šventojo Elmo ugnys
Dar viena šiurpi, bet kartu nepaprasto grožio gamtos išdaiga, kai švytinti žydra plazma ima spinduliuoti iš aukščiausio objekto taško.
Šventojo Elmo ugnys gali pradėti šokti ant bet kokio aukštyn nukreipto smailaus daikto, įskaitant ir galvijų ragus. Taip nutinka, kai įžemintas objektas patenka į atmosferos elektrinį lauką – dažniausiai per perkūniją (nors yra pasitaikę ir per ugnikalnių išsiveržimus).
Seniau progą stebėti šventojo Elmo ugnis dažniausiai turėdavo jūrininkai – jos sklisdavo nuo laivastiebių. Dėl to ir buvo pavadintos jūrininkų globėjo šventojo Erazmo (Elmas – itališkas šio šventojo vardas) garbei. Ir pavadintos iš baimės, nes elektros laukas, iš kurio gimsta fenomenas, trikdė kompasų darbą – nenuostabu, kad jūreiviai į tai žiūrėjo kaip į blogą ženklą ir audros pranašą.
Ugnies sūkurys
Šį fenomeną paprastai pagimdo vienas iš dviejų savarankiškų gamtos reiškinių: arba tornadas, susiformuojantis pernelyg arti miško gaisro, arba suktis pradėjęs liepsnos verpetas, įsiplieskęs dėl pernelyg didelio karščio vietovėje.
Kai kurie ugnies sūkuriai būna 800 metrų aukščio. Tad, savaime suprantama, laikomi labai pavojingais.
1923 metais per didįjį žemės drebėjimą Japonijos Kanto regione susiformavęs toks sūkurys išprovokavo neregėto masto tragediją – sukėlė gaisrą, kuriame žuvo 38 tūkstančiai žmonių, nuo požeminių smūgių gelbėjęsi atviroje erdvėje.
Ugnies sūkurys atsiranda, kai kylančio šilto oro srovė susilieja su laukiniu gaisru. Dauguma jų yra nuo 9 iki 60 metrų aukščio ir iki 3 metrų pločio. Paprastai jie gyvuoja ne ilgiau kaip kelias minutes, bet yra pasitaikę ir tokių, kurie šėlo ir 20 minučių.
Vandens viesulas
Tokie viesulai yra tarsi maži tornadai, tik iš vandens. Ir jie visada susiformuoja po debesimi ir virš vandens telkinio. Nors atrodo, kad viesulas siurbia vandenį iš telkinio, virš kurio sukasi, iš tiesų būna susiformavęs iš kondensato lašelių.
Laimė, išties galingų vandens viesulų pasitaiko labai retai. Dauguma jų – silpni dinaminiai atmosferos reiškiniai.
Raudonasis lietus
2001 metais Indijos Keralos valstijoje visą mėnesį krito spalvotas lietus. Dažniausiai – raudonas, bet buvo ir geltono, žalio, juodo.
Raudonasis lietus indams įvarė ypatingo prietaringo siaubo, nes buvo panašus į kraują. Nors šiame regione „krauju“ lijo ne kartą nuo 1896-ųjų, nė vienas tokių liūčių sezonas nebuvo toks ilgas kaip 2001 metais – ir toks spalvingas.
Teorijų, iš kur atsiranda įvairiaspalvis lietus, buvo labai daug. Dėl to kaltinti net ateiviai. Kol galiausiai buvo paskelbta oficiali išvada, kad lietų nuspalvina dumblių sporos, kurias į atmosferą pakelia vandens sūkurys. O kadangi minėtame Indijos regione tarpsta ne viena tokių dumblių rūšis, nesunku paaiškinti, kodėl spalvoti lietūs kartojasi pastarąjį šimtmetį.
„Gyvi“ lietūs
Pasitaiko, kad lyja ir gyvūnais. Mokslininkai įsitikinę, jog dėl šio vieno keisčiausių iš meteorologinių fenomenų irgi kalti vandens sūkuriai – tai jie mėto iš dangaus įvairiausius gyvius, pradedant varlėmis ir žuvimis ir baigiant paukščiais, šikšnosparniais ar sliekais.
Kai kurie gyvūnai šį išbandymą net išgyvena. Tačiau dauguma, deja, žūsta. Tiesiog mirtinai sušąla aukštai debesyse – kartais žemę pasiekia vis dar padengti plonu ledo sluoksniu.
Tokiais atvejais vandens verpetai iš tiesų yra idealūs kandidatai į pagrindinius įtariamuosius. Vėjo greitis būna pakankamas, kad pakeltų gyvus padarus į didelį aukštį ir nuneštų didelius nuotolius. Yra tik vienas dalykas, vis dar trikdantis mokslininkus: kodėl visada lyja tik vienos rūšies gyvūnais? Juk sūkurys turėtų įsukti visus jo kelyje pasitaikančius daugmaž vienodo dydžio gyvūnus neskirstydamas jų pagal rūšį.
„Gyvi“ lietūs nors labai retai, bet pasitaiko pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Ir tik nedaug kas žino, jog jie gana dažnas reiškinys Hondūre. Vietos gyventojai ten kasmet net švenčia „Lluvia de Peces“ – Žuvies lietaus šventę.
Keisčiausia tai, kad Hondūre lyja žuvimi, kuri regione net nesiveisia. Gamtininkai spėja, kad galbūt ji gyvena požeminiuose vandens telkiniuose, tačiau kol kas savo teorijos įrodyti negali.
Paukščiai ir šikšnosparniai, žinoma, yra visai kas kita nei žuvys ar varlės. Į sūkurį sparnuočiai greičiausiai pakliūva skrisdami, taigi jų lietus neatrodo toks paslaptingas.
Londono rūkas
Tarp 1813 ir 1952 metų Didžiosios Britanijos sostinę ne kartą buvo apgaubęs tirštas juodas rūkas. Nuo įprastinio jis skyrėsi tuo, kad... žudė žmones.
Pirmąsyk juodasis rūkas neišsisklaidė visą savaitę. Matomumas mieste buvo toks prastas, kad net geriausiai miestą pažįstantys londoniečiai nesugebėdavo rasti kelio. O per 1873 metų juodąjį rūką mirtingumas Londone, teigiama, buvo padidėjęs 40 procentų.
Tačiau pražūtingiausias buvo 1880-ųjų sausio 26-osios rūkas. Tai buvo tirštas gamyklų į orą išmetamų taršalų mišinys, ypač sieros dioksido, smaugęs miestą net tris dienas. Apskaičiuota, kad per tą laiką mirė iki 12 tūkstančių žmonių.
Vėlesniais metais buvo ir daugiau rūkų-žudikų. Kol 1952-aisiais, kai eilinis meteorologinis reiškinys vėl pasiglemžė 4 tūkstančius londoniečių gyvybių, Anglija pagaliau rimtai ėmėsi kovoti su oro tarša ir padarė mirtiniems rūkams galą.
SERGEJUS STONKUS
