Brangi Jane,
Prieš dvejus metus su žmona susilaukėme pirmojo kūdikio ir nuo tada mūsų seksualinis gyvenimas, na, neegzistuoja. Iš pradžių laukiau, kol ji atsigaus po gimdymo, kad vėl galėtų jaustis patogiai intymumo akimirkomis.
Tačiau kai ji man pasakė, kad yra pasiruošusi, supratau, kad ji manęs visiškai netraukia.
Aš myliu savo žmoną, bet kai susilaukė sūnaus, ji tarsi apleido save. Akivaizdu, kad svorio priaugimas nėštumo metu yra neišvengiamas, bet man atrodė, kad besilaukdama ji nustojo rūpintis savo išvaizda. Ji nustojo dažytis, ėmė valgyti daug nesveiko maisto, ir šie įpročiai visiškai nepasikeitė po sūnaus gimimo.
Po gimdymo ji priaugo 50 kg, o baisi tiesa yra ta, kad man stambesnės moterys niekada nepatiko. Įsimylėjau savo žmoną, nes ji buvo liekna ir atletiška. Ji taip didžiavosi savo kūnu ir fizine forma, o dabar ta moteris, regis, dingo visiems laikams.
Dabar, kai ji nori intymumo, aš ieškau pasiteisinimų, nes, atvirai kalbant, tiesiog nenoriu. Nežinau, kaip jai pasakyti, kad ji manęs tiesiog netraukia.
Ji yra nuostabi mūsų sūnaus motina ir aš tuo labai žaviuosi, bet manau, kad seksas yra tikrai svarbi bet kurios santuokos dalis.
Kaip man jai tai pasakyti, kad ji neimtų manęs neapkęsti?
Nusivylęs Vyras.
Sugėdino vyrą
Brangus Nusivylęs Vyre,
Iš tiesų gana keista skaityti, kad įsimylėjote savo žmoną, nes ji buvo liekna ir sportiška, didžiavosi savo kūnu ir fizine forma. Apie jos asmenybę, humoro jausmą, bendrus pomėgius ar ką nors kita, išskyrus paviršutiniškus dalykus, nė neužsimenate.
Įdomu, kas nutiktų, jei ji pakliūtų į avariją ir liktų subjaurota, arba kaip jaustumėtės, jei ji netektų galūnės.
Nesistebiu, nes iš tiesų atrodo, kad vedėte žmoną daugiausia dėl paviršutiniškų priežasčių.
Įsimylėti žmogų reiškia įsimylėti jį ne tik dėl išvaizdos, bet ir jo asmenybės – svarbu ne tik tai, kaip jis atrodo ar kiek makiažo naudoja, bet ir visas komplektas. O mylėti žmogų reiškia priimti jį tokį, koks jis yra, koks buvo ir koks bus.
Galbūt priežastis, kodėl jai nebesvarbu makiažas yra tai, kad ji iš tiesų nėra laiminga. Galbūt ji pasąmoningai naudojasi savo priaugtu svoriu, kad atstumtų jus. Persivalgymas dažnai gali būti būdas susidoroti su liūdesiu arba bandymas numalšinti sielos skausmą.
Bėgant metams keičiamės absoliučiai visi.
Moterų kūnai labai pasikeičia, kai jos susilaukia vaikų ir išgyvena menopauzę. Būna etapų, kai žmonos dažosi, būna ir tokių, kur ignoruoja makiažą. Santuokos grožis yra atrasti tikrą artumą augant kartu ir pasitikint vienas kitu.
Sėkmingos santuokos yra sukurtos ant gilesnio nei išvaizda pamato.
Turiu du pasiūlymus. Pirmasis – pamirškite apie priaugtą svorį ir sutelkite dėmesį į tai, kas jums žmonoje patinka iš vidaus. Anądien ji jums pasakė, kad priaugo 50 kg. Svarstau, ar gali būti, jog žmogus, kuris labai didžiavosi savo atletišku kūnu, tiesiog nebesijaučia gerai.
Taigi antrasis patarimas – dėmesingai, su meile paklauskite jos, kaip ji jaučiasi dėl priaugto svorio, ir pabandykite išsiaiškinti, kas jai darosi. Jei ji laiminga tokia, kokia yra, turite atsakymą. Kita vertus, jei ji norėtų grįžti į buvusią formą, galite paklausti, kaip galėtumėte jai padėti, rašo dailymail.co.uk.
Miela Jane,
Man 72 metai ir jaučiu, kad mano gyvenimas baigėsi.
Aš ištekėjau už vyro, kuris, kaip supratau po skyrybų, buvo narcizas. Jo elgesys per 22 metus trukusią santuoką man brangiai kainavo, nes praradau draugus ir neišnaudojau savo galimybių darbe. Ir dabar jaučiu, kad kiekvienas, su kuriuo suartėju, pasitraukia iš mano gyvenimo.
Po skyrybų suartėjau su drauge, kurios vyras staiga mirė, mes palaikėme viena kitą, kartu vykdavome į išvykas ir keliones. Tačiau dabar ji daugiausiai laiko praleidžia su savo šeima, kuri gyvena netoliese ir nors žinau, kad tai natūralu, jaučiuosi taip, tarsi būčiau tokia draugė, kuriai ji skambina tik tada, kai nieko kito nėra šalia.
Kita draugė ką tik išvyko į globos namus už daugybės kilometrų, ir man jos trūksta.
Turiu du nuostabius vaikus ir brangius anūkus, kurie gyvena visai netoli. Ne kartą esu prižiūrėjusi savo sūnaus vaikus. Tačiau dabar jie jau vyresni, todėl juos matau rečiau.
Dukros sūnų padedu prižiūrėti nuo pat jo gimimo.
Dabar jis jau didesnis ir galime kartu leisti laiką lauke. Tačiau tikėtina, kad šeima persikraustys už daugybės kilometrų, todėl man baisu, kad nebegalėsiu būti šalia dukros, su kuria taip gerai sutariu.
Aš siūlau savo draugystę žmonėms, kviečiu kartu iškylauti ar tiesiog pasikalbėti prie arbatos, bet iš to nieko neišeina. Tikrai jaučiuosi labai nusiminusi ir, tiesą sakant, noriu pasiduoti.
Sutinku, kad žmonės turi gyventi savo gyvenimus, bet jaučiu, kad mano gyvenimas tapo be galo tuščias.
Būsiu dėkinga už bet kokį patarimą.
Nusiminusi Vienišė.
Davė patarimą garbaus amžiaus moteriai
Miela Nusiminusi Vieniše,
Jūs iš tiesų atrodote vieniša, tačiau jus supa tiek daug nuostabių žmonių. Jūsų vaikai ir anūkai gyvena netoliese, ir nors galbūt nebepajėgsite su jais leistis į išvykas, yra daugybė kitų dalykų, kuriuos galėtumėte su jais nuveikti.
Sakote, kad jaučiate, jog visi, su kuriais suartėjate, pasitraukia iš jūsų gyvenimo, tačiau, išskyrus jūsų draugę, kuri yra labai atsidavusi šeimai, vis tik turite žmonių aplink save. Jausmai, kad ir kokie stiprūs jie būtų, nėra faktai, tad išmintinga atidėti jausmus į šalį ir pradėti skaičiuoti savo palaimas.
Ir toliau darykite būtent tai, ką darote. Aplink tiek daug nepaprastai vienišų žmonių ir jūs tiesiate jiems draugystės ranką. Kol kas iš to gal nieko neišėjo, bet kuo daugiau įdėsite į draugystę, tuo daugiau gausite. Jei atrodo, kad sutikti žmonės netampa tikrais draugais, bandykite toliau, kol rasite tokių, kurie jais taps.
Kaip teisingai pastebėjote, mums nereikia daug draugų – dažnai užtenka turėti šalia tik vieną ar du žmones, kurie mus tikrai supranta.
Manau, kad jūsų gyvenime trūksta tikslo. Dabar jūs stengiatės dėl kitų žmonių, kuriems galbūt esate ne taip reikalinga. Suraskite daugiau tikslų, nesvarbu, ar tai būtų savanoriška veikla, ar užsiėmimai, ar kokia nors tarnystė. Kuo daugiau koncentruositės ne į vienatvę, o į ką nors kita, o tuo mažiau jausitės vieniša.
