Kartais mergaitės pernelyg susižavi pasakomis apie princą ir net suaugusios negali jų pamiršti. Neturtingas kaimynas ar bendrakursis joms atrodo netinkamas šiam vaidmeniui. „Princesės“ galvoje tik viena mintis - „Noriu ištekėti tik už turtingo“.
Koks būtų princas iš šiuolaikinės pasakos? Jis jau seniai peržengęs trisdešimties, o greičiausiai ir keturiasdešimties metų slenkstį. Nes tam, kad įgytum tam tikrą turtą ir statusą, turi praeiti nemažai laiko. Tikriausiai šis karalius tinka princesei į tėvus. Jis turi didelę gyvenimišką patirtį, nes kitu atveju, jo turtas jau seniai būtų iššvaistytas ar išvogtas.
Tuo tarpu jauna princesė negali pasigirti kažkuo panašiu. Didelė tikimybė, kad į santykius su ja nebus žiūrima rimtai.
Moters norų ignoravimas, atviras jos, „jaunos ir kvailos“ žeminimas, tiesioginės užuominos į jos materialinę priklausomybę nuo vyro - tai dar ne visi santuokos su „princu“ „malonumai“.
Ir kaip bebūtų liūdna, visa tai yra dėsninga. Realiai įvertinkime pagyvenusio turtingo vyriškio psichologiją. Tikriausiai jis jau buvo vedęs, yra nuėjęs tam tikrą kelią, įgijęs statusą, sukūręs savo verslą.
Kam jam reikalinga jauna mergina, kuriai vos dvidešimt? Viskas paprasta: norisi šviežumo intymiuose santykiuose, norisi pajausti, kad dar gali sudominti kur kas už save jaunesnę moterį (iš esmės vien dėl savo pinigų, bet vis tiek), norisi viešumoje pasirodyti su gražia drauge, ir šiuo atveju pademonstruojant savo turtą. Tikriausiai, viskas. Retas iš turtingųjų savo jaunutes žmonas šeimoje laiko lygiavertėmis partnerėmis. Ji tiesiog graži lėlytė, svetainės ir miegamojo puošmena, žaisliukas. Bet ne daugiau. Visi sudėtingesni klausimai, taip pat ir finansiniai šeimos reikalai, sprendžiami diktatorišku būdu.
Moterys, norinčios ištekėti už turtingo pagyvenusio vyriškio turi žinoti tokios santuokos ypatumus ir neturėti iliuzijų.
Gali būti, jog moteris jam bus reikalinga tik tol, kol bus jauna ir graži. Paskui jis lengvai ją iškeis į jaunesnę ir gražesnę.
Yra toks posakis - jei nori tapti generolo žmona, ištekėk už kareivio. Tarp kitko, kur dingo mūsų „princesės“ pirmtakė, kuri kažkada buvo ištekėjusi už kareivio? Palikta, su tam tikru po skyrybų atitekusiu turtu. Labiau pamąsčius - tai nerimą keliantis ženklas: moteris, kuri padėjo vyrui, kai jis buvo niekuo, buvo ištikima ir dalinosi su juo ne tik turtu, bet ir vargu, staiga tapo nereikalinga. Jis pasiekė, ką norėjo (kaip taisyklė, ne be jos pagalbos), ir dabar nusprendė iš gyvenimo paimti viską, palikęs ją šalikelėje.
Koks tuomet likimas laukia jaunos moters, kuri nebuvo ir negalės tapti atrama savo vyrui, nes jam dabar jokia pagalba ir nebereikalinga? Galima ginčytis, kad moteriškos šilumos ir švelnumo reikia visiems vyrams. Tačiau vis dėlto verta pasidomėti, koks yra pirmosios turtuolio žmonos likimas - galbūt ši istorija privers susimąstyti turtingų jaunikių ieškančias merginas.
Meilė, žinoma, aplanko ir būnant keturiasdešimties, penkiasdešimties, ir dar vėliau. Tačiau išlieka klausimas: kaip nesumaišyti meilės su naudingais mainais ir netapti tiesiog pirkimo/pardavimo objektu, jei viltys susirasti tikrą meilę vis dar gyvos. O svarbiausia, nemanyti, kad jūs esate toji išimtis, kuriai negalioja visi šie dėsningumai.
Ir netgi tuomet, jei nesvajojate apie meilę, o vadovaujatės tik šaltais išskaičiavimais, iš kur žinoti, ar pirkimo-pardavimo proceso metu neprarasite paskutinės pagarbos sau?
