Aktorius, režisierius ir dainų atlikėjas Kostas Smoriginas prisipažino, kad jam neteko sulaužyti jokių profesinių tabu.
Šiuolaikinis teatras dažnai šokiruoja savo forma. Kaip vertinate tokius pokyčius?
Tiesą sakant, neįžiūriu naujų tendencijų. Per 30 metų su Eimunto Nekrošiaus teatru teko apkeliauti visą pasaulį. Patikėkite, visas, kas dabar atrodo kaip šokiruojanti naujovė, jau buvo. Nėra jokių naujų tendencijų, šiuolaikinių teatro formų. Yra talentingai arba netalentingai papasakotos žmogaus istorijos.
Vienintelis skirtumas – naujųjų technologijų galimybės, tačiau jos teatro iš esmės nekeičia.
O kaip keiksmai teatro scenoje? Ar kiekvienas spektaklis neturėtų būti šiek tiek didaktiškas?
Jei keiksmažodis yra neišvengiamas, to reikalauja vaidmuo, kai personažas išreiškia savo skausmą – negirdžiu jo. Tačiau jeigu jis tuo mėgaujasi, nori prajuokinti publiką – tada kiekvienas keiksmas rėžia ausį. Žiūrovas pats renkasi, tad neturėtų kaltinti dėl to režisieriaus.
Nereikia teisti
Šių dienų aktoriai dažnai kaltinami neprofesionalumu. Kaip vertinate dabartinę aktorių kartą?
Gal tiesiog nesugebama atrasti ir domėtis išties talentingais? Kiekvieno reikalas sugebėti atsirinkti. Visada buvo gerų ir vidutinių aktorių – tas skirtumas šiuo metu tikrai nepadidėjo.
Tačiau tenka pastebėti, kad dažnas jaunas aktorius nėra sąžiningai susipažinęs su elementaria aktorine abėcėle.
Išaukština savo talentą ir mano, kad to užtenka. Tačiau kiekvienam jų, kaip ir muzikantui, reikia kasdienių repeticijų. Kitaip jis taps marionete ir nustums save, kaip asmenybę, į antrą planą.
Kostas Smoriginas (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
O kaip vertinate aktorius, išėjusius iš teatro į televiziją?
Visiškai normaliai. Žinau, ką reiškia bandyti gyventi iš teatre gaunamo atlygio. Televizijoje rodžiausi ir aš – nematau nieko smerktino, jei nuoširdžiai atlieki savo darbą. Puikiai tuos aktorius suprantu ir užjaučiu.
Televizija kiekvieną veikia kaip narkotikai. Metus ten pabuvęs vaikštai iškelta nosimi, tačiau labai greitai esi išspjautas į realų gyvenimą. Cypdamas bandai sugrįžti, tačiau retas priimamas atgal. Dėl to dažnas nusižemina, maunasi kelnes ir išsidirbinėja.
Tautinės klišės neegzistuoja
Ar lietuvis, kaip meno mėgėjas, turi išskirtinių bruožų?
Skiriasi pats teatras. Mūsiškis yra labai jaunas, dar nespėjęs išauginti ištikimos žiūrovų kartos. Lietuviško teatro kūrėjai išauginti ne mūsų, o dažnai Maskvos, Peterburgo akademikų.
Galėčiau pasakyti, kad lietuvių teatras – vienas stipriausių šių dienų tarptautinėje scenoje. Greičiausiai lietuvių etnoso bruožai, darbštumas, užsispyrimas ir geras akademinis pagrindas tapo sėkmės priežastimi.
Nenorėčiau vertinti nei žiūrovo, nei kūrėjo pagal kultūrinius standartus. Kas pasakys, kad Arvydas Sabonis – lietuvis? Juk tokia ispaniška aistra ne kiekvienam būdinga.
Kostas Smoriginas (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Jums itin artimas komedijos žanras. Ar lietuviai lengvai supranta humorą?
Pas mus kažkas nusprendė, kad komedija – antraeilis žanras. Net ir graikai gerbė komediją. Žiūrovus kur kas sunkiau nuoširdžiai prajuokinti, nei pravirkdyti.
Pradėjus kurti rimtos komedijos žanrą dažnai išgirstama kritika dėl neva komercinio teatro. Yra juk visiems vietos po saule – kiekvienas gali pasirinkti, kur nori eiti, kokį spektaklį matyti.
Jokių sulaužytų tabu
Kaip vertinate savo karjerą? Neteko dėl jos sulaužyti kokių nors tabu?
Esu gana išlepintas: per 30 metų teatre teko sukurti įsimintinų ir pačiam brangių vaidmenų. O ir dabar nekuriu jokių pigių pornografijų, iškrypėliškų spektaklių ryškiai dažytomis lūpomis, nedainuoju, ko nenoriu. Pasisekė.
Ar jus tenkina dabartinė kultūros politika?
Svarbiausi valstybės pamatai visada buvo švietimas, teisė ir kultūra. O dabar visiems tik ekonomika, ekonomika... Kad bibliotekos apleistos, griūva kultūriniai paminklai, pinigai vagiami – niekam nerūpi.
Šiais laikais viską užvaldė pinigai, rinka, kurią gavome kartu su laisve. Tačiau esant tokiai padėčiai ir gimsta kūryba, žmogus atsigręžia į save, į sielą.
Gaila, bet dar nė iš vieno politiko negirdėjau pažadų skirti prioritetą kultūrai. Tebuvo tik demagogiški pasisakymai.
Kokiomis sąlygomis gimsta kultūra?
Pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos. Jei vaikui skiepijama meilė šaliai, pagarba tėvams, supažindinama su menu – užaugus jam rūpės ne gatvėmis šlaistytis, o tobulėti ne tik kaip pasirinktos srities profesionalui, bet ir kaip žmogui.
