Elvyra Žvirblienė
Radau jus prie jūros. Ką veikėte vakare pajūryje? Prisipažinsiu, mano pirmoji mintis – romantiškas pasimatymas.
Jokio pasimatymo. Tiesiog grįžau iš Vilniaus, atėjau prie jūros, atsisėdau kopose ir išsitraukiau knygą. Artėja egzaminas, reikia mokytis.
Studijuojate Klaipėdos universitete. Kaip sekasi mokslai?
Manau, kad gerai. Jaučiuosi savo vietoje ir mokytis man patinka. Ketveri metai bakalauro studijų prabėgo labai greitai, nes niekada nebuvo taip, kad į mokslus eičiau lyg prieš kalną. Rinkausi specialybę, kuri man pasirodė įdomi ir reikalinga – visuomeninė sveikata. O dabar studijuoju magistrantūros pirmajame kurse, pasirinkau sveikatos priežiūros vadybos specialybę. Galiu pasigirti, kad esu stropi studentė: niekada neteko mokėti už mokslą, esu grupės seniūnė, o praėjusį pusmetį pagal mokymosi rezultatus buvau pirma.
Kristina Ivanova (nuotr. asm. archyvo)
Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad suderinti mokslą su koncertine veikla nėra sudėtinga.
Tiesą sakant, nelengva. Visi filmavimai vyksta Vilniuje, aš gyvenu Klaipėdoje. O dar koncertai po visą Lietuvą ir už jos ribų. Dar organizaciniai grupės reikalai užgulė ant pečių, juk Natalija laukiasi, teko prisiimti dalį jos darbų. Taigi dažniausiai į namus grįžtu naktį, o būna, kad tuojau pat, po kelių valandų, iš ryto egzaminas. Bet prie visko priprantama. Net pastebiu, kad kuo daugiau darbų, tuo greičiau sekasi suktis.
Mažoji sesutė seka vyresniosios pėdomis. Šešerius metus esate grupės „YVA“ narė. Pildosi svajonės?
Tiesą sakant, niekada nesvajojau būti scenoje. Pamenu, kai sesuo buvo bebaigianti mokyklą ir jai reikėjo užrašyti savo svajonę, Natalija parašė, kad nori būti dainininke. Iš tiesų tai buvo jos pati didžiausia svajonė. Aš niekada nenorėjau būti pramogų versle. Grupėje atsidūriau visai netikėtai. Tuo metu man buvo šešiolika ir ne dainavimas rūpėjo, o visai kiti dalykai.
Prieš pat Kalėdas sėdėjau namuose ir mokiausi. Staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus Natalija: „Ruoškis, tau reikės šokti per kalėdinį grupės pasirodymą televizijoje.“ Atsitiko taip, kad prieš pat pasirodymą atsisakė šokti viena grupės šokėja. Kažkam reikėjo ją pakeisti. Grupės vadybininkas prisiminė mane ir pasakė Natalijai. Nebebuvo kur dėtis. Per naktį išmokau šokį, pasiuvome suknelę, o kitą dieną jau filmavausi su „YVA“. Tokia buvo mano karjeros pradžia.
Buvau pavyzdinga moksleivė, todėl pirmiausia skeptiškai į mano koncertinę veiklą grupėje sureagavo mokytojai. Pranašavo, kad kris balai, apleisiu mokslus. Iš tiesų esu labai užsispyrusi: jeigu pradedu kažką daryti, visada stengiuosi išspausti maksimumą. Turėjau įrodyti tiek sau, tiek tiems, kurie netikėjo manimi, kad galiu viską puikiai suderinti. Ir man sekėsi. Aišku, teko daug ko atsisakyti: nebeliko laiko draugams, jų gimtadieniams, vakarėliams, net į pasimatymus pritrūkdavo laiko nueiti, bet užtai anksti įgijau patirties, anksti tapau savarankiška. O dar pinigai už koncertinę veiklą... Buvau dar paauglė, o jau visai neblogai uždirbau.
Kristina Ivanova ir Tadas Rimgaila (nuotr. TV3)
Natalija ne kartą yra užsiminusi, kad anksti užsidirbo pirmuosius pinigus. Nebijojo darbo. O jūs?
Tėvai mūsų nei lepino, nei labai spaudė dirbti, bet kaip užsidirbami pinigai sužinojome anksti. Norėjome gražiau apsirengti, turėti pinigų kinui, taigi teko prekiauti turguje. Ir dėl to nesigėdijame, atvirkščiai, galime pasidžiaugti – abi esame savarankiškos, mokame už save pakovoti ir žinome, kad niekas geriau mumis nepasirūpins nei pačios.
Ar nebuvo sudėtinga šešiolikmetei atlaikyti staiga užgriuvusį dėmesį ir, ko gero, ne visada vien malonų?
Daug kas priklauso nuo auklėjimo. Mane tėvai visada mokė nesipuikuoti. Gal būčiau ėmusi riesti nosį, juk ne kiekviena šešiolikmetė dainuoja scenoje, bet vis kažkas papurtydavo, kai kažką ne taip padarydavau ar pasakydavau. Tai tėvai, tai draugės.
Nebuvau kurčia, stengiausi įsiklausyti, ką man sako artimieji. Ir pati klausdavau patarimo. Ypač tėvų, juk jiems visada nuoširdžiausiai rūpi, kad jų vaikui viskas sektųsi. Manau, kad ir dabar daug ko nežinau, mokausi iš patirties turinčių žmonių – atlikėjų, prodiuserių. O į tai, kas ką apie mane kalba, nekreipiu dėmesio. Žinau – blondinė scenoje, vadinasi, „tuštutė“ ir kvaila. Visada bus taip mąstančių ir liežuviais plakančių. Galima sakyti, kad jau baigiu užsiauginti storą odą. Džiaugiuosi, kad tėvai taip pat.
Kristina Ivanova (nuotr. asm. archyvo)
Ar su Natalija esate panašios?
Niekada nebuvome panašios nei išvaizda, nei charakteriu. Ypač vaikystėje skyrėmės. Bet dabar, kai sulieknėjau, vis dažniau girdžiu, kad esu panaši į seserį. Mus net painioti pradėjo. Net mama žiūrėdama televizorių ne visada atskiria, kur aš, o kur sesuo. Dar vienas panašumas – abi esame užsispyrusios. Tačiau Natalija linkusi į visokias avantiūras, kartais neapgalvotas. Dėl to avantiūrizmo seserį kartais net baru.
Iš tiesų Natalija nuoširdi, paprasta, ūkiška. Visai ne tokia, kokią ją daugelis įsivaizduoja. Namuose Natalija ir Natalija scenoje – du skirtingi žmonės. Aš – itin atsargus žmogus. Kartais net kenčiu dėl savo pernelyg didelio atsargumo. Žiūriu į žmogų ir, galima sakyti, matau kiaurai. Manęs neapgausi. Natalija sako, kad turiu raganos bruožų. Sakau, kad taip ir yra, nes juk mano talismanas – voras. Šie gyvūnėliai mane lydi visur, kad ir kur būčiau. Kai pamatau vorą, žinau, kad viskas seksis. Pažįstami juokauja: „Kur Kristina Ivanova, ten bus vorų.“
Kaip sutikote žinią, kad sesuo laukiasi?
Labai apsidžiaugiau. Džiugus įvykis ir nauja patirtis ne tik Natalijai, bet ir man. Sužinojau, kokį vežimėlį geriausia rinktis, kas svarbu pirmaisiais mėnesiais, kai moteris laukiasi... O dabar su seserimi gyvename laukimu.
K. Ivanova (Fotodiena.lt/K. Kavuolėlio nuotr.)
Grupėje „YVA“ perėmėte Natalijos pareigas. Esate grupės lyderė.
Taip, Natalija dabar ilsisi. O aš – ir grupės atlikėja, ir vadybininkė. Net Natalijos telefonas šiandien mano rankose. Per šešerius metus daug ko išmokau. Organizacinius darbus su Natalija jau senokai dalijomės perpus. Bet lydere savęs nevadinu. Visos trys merginos esame vienodos. Ir mums kol kas visai neblogai sekasi – koncertų turime iki rugsėjo vidurio.
Labai smalsu, ar šiuo metu šalia jūsų yra mylimas žmogus? Ar turite vaikiną?
Nuolat kažkas šalia manęs yra. Užtenka tik su kuo nors šnektelėti ar šalia ko nors atsidurti vakarėlyje ir jau esu poruojama. Iš tiesų savo meilės reikalus stengiuosi pasilaikyti sau. Esu pasimokiusi pati, taip pat mačiau sesers pavyzdį. Dabar žinau – meilės nereikia atiduoti viešumui, nes po to ji įgauna tokių formų, kurių net nesitikėjai. O dar vėliau – sudega.
Natalija Zvonkė (Fotodiena.lt nuotr.)
Esate ir graži, ir žinoma, ir nekvaila. Ar tiesa, kad tokių merginų vaikinai prisibijo?
Greičiausiai taip. Pasako komplimentų, pagiria, kad gražiai atrodau ir dainuoju, bet tuo viskas baigiasi. Manau, baiminasi, kad bus atstumti. Na, bet drąsuoliams visada sakau – valio. Apskritai, jei žmogus nori susipažinti, ras būdų. Vienas buvęs draugas labai gudriai mane užkalbino klube. Manau, kad jam taip pat nebuvo labai drąsu, bet priėjo ir apsimetė, kad iš viso nežino, kas aš, kas ta N. Zvonkė, kas yra „YVA“. Taip susipažinome ir susidraugavome.
Iš tiesų, manau, kad viskas – likimo rankose. Jei žmogus tau skirtas, vadinasi, nepraeis pro šalį. Ir taip mano gyvenime nutinka nuolat. Esu kartą susipažinusi su žmogumi parduotuvėje. Tiesiog priėjo, užkalbino, o juk užsukau tik apsipirkti.
Esate sakiusi, kad pagyvenę turtingi vyrai klubuose, kavinėse nesibaimina būti gražios merginos atstumti. Atvirkščiai, eina be užuolankų, su pasiūlymais. Kaip reaguojate?
Reaguoju neigiamai. Gal kam nors tai atrodo normalu, tačiau man – ne. Pasakau: „Prekes pirkite kitoje vietoje.“
O kokį vyrą įsivaizduojate šalia savęs?
Protingą, išsilavinusį. Man svarbu, kad šalia esantis žmogus mane papildytų, būtų man autoritetas, kad galėčiau iš jo pasimokyti.
O dabar apie svorį. Visur tik ir kalbama apie jūsų stebuklingą sulieknėjimą. Atsikratėte 13 kilogramų. Ar lengvai pavyko?
Jei kam nors vis dar atrodo, kad laikiausi kažkokių dietų – sakau griežtą „ne“. Jokių dietų. Dieta man – blogis. Studijuodama visuomeninę sveikatą išmokau tinkamai maitintis ir svoris susibalansavo pats. Šiandien valgau penkis kartus per dieną ir po nedaug. Iš valgiaraščio visiškai išmečiau tokius produktus kaip majonezas ir kečupas. Mėsą valgau su daržovėmis, dažniausiai renkuosi jautieną. Ir dar daug visokių subtilybių žinau.
Manau, kad galiu ir su kitais pasidalyti. Sulieknėjusi sulaukiau daug komplimentų, tiek iš pažįstamų, tiek iš visai svetimų. Gaunu laiškų, kuriuose prašo patarti, kaip atsikratyti nereikalingų kilogramų. Tai mane paskatino susikurti „Facebook“ antrąjį profilį, kurį pavadinau „Komplimentas turi kainą“. Ten dedu savo gaminamų salotų receptus, bendrauju su tais, kurie nori išmokti tinkamai maitintis.
Ir dar turiu svajonę – parašyti knygą apie sveiką gyvenseną ir sveiką mitybą. Kas žino, galbūt kažkada atidarysiu ir savo restoraną, turiu visokių minčių, nes šita sfera man labai įdomi. Aišku, viskas kol kas tik svajonės.
Ar tiesa, kad lieknumas turi savo kainą? Ar tikrai garderobui atnaujinti išleidote dešimt tūkstančių?
Nesu tokia didelė švaistūnė, kokią mane nupiešė spauda. Net juokas ima paskaičius apie tuos dešimt tūkstančių. Kažkam gal pasirodė, kad per dieną išleidau tiek. Iš tiesų reikėjo pakeisti drabužius, bet pakeičiau juos turbūt per pusantrų metų ir neprisipirkau kažin kiek. Tiesiog pakeičiau į kokybiškesnius. Esu gana taupi ir mąstau racionaliai. Visai nebūtina pirkti be proto. Puikiai galima išsiversti su keletu drabužių. Tereikia juos derinti, komponuoti arba papildyti viena kita detale.
