Auksakalys Vytautas Matulionis išsiskiria daugybe talentų. Jis – lietuvių juvelyrikos klasikas, virtuoziškas piešėjas, sugebantis sudėlioti vaizdą tiek popieriuje, tiek emalyje, puikus pedagogas. Ir dar jis – žmogus, nuo vaikystės turintis savitą požiūrį į visa, kas vyksta gyvenime.
– Vytautai, kas sunkiausia dirbant juvelyru?
– Užbaigti. Pradėti darbą gana lengva, jį atliekant kyla ir abejonių, ir krizių, o griežtų taisyklių, koks dirbinys turi būti, juk nėra...
– Kuriate papuošalus, o pats juos ar nešiojate?
– Visą laiką svajoju turėti, kartais nešioju. Vis dėlto daug dirbu, tad mano rankos turi būti laisvos – esu kaip koks gydytojas, kuriam papuošalai trukdytų (juokiasi).
Žinote, pavadinimas „papuošalas“ kiek netaisyklingas, nes šis žodis kiek nuvertina svarbų daiktą, kurį žymi. Tai ne papuošalas, o veikiau tarpininkas tarp žmogaus ir išorinio pasaulio. Juk papuošalai atsirado ne kaip dekoracijos, o kaip pagalbininkas, tam tikra jėga. Sigmundas Freudas knygoje „Tabu ir totemas“ puikiai paaiškino, kaip atsirado totemai, tikėjimai, religijos. Su jais panašų kelią praėjo vadinamasis papuošalas ir kiti puošimo atributai. Tik vėliau papuošalas subanalėjo ir dabar daugelio vertinamas kaip dekoro elementas. Vis dėlto prasmė, nusitęsusi iš senosios tradicijos, tebeslypi giliai. Manau, kad papuošalas rodo ne jį žyminčiojo turtingumą, o gilesnius žmogaus išgyvenimus ir jausmus.
Labai gerbiu žmogų, kuris užsako papuošalą. Tikiu, kad specialiai sukurtas darbas turi būti kaip drabužis, kurį dėvintis žmogus jaučiasi geriau nei iki tol. Manau, kad papuošalo tikroji esmė ir prasmė – sukurti kontaktą su pasauliu, o jo savininką savotiškai apsaugoti, kad jam viskas „eitųsi kaip per sviestą“.
– Esate žinomas auksakalys, bet štai parodoje „Arti – toli“ pristatėte piešinių ant emalio parodą. Kodėl?
– Man piešimas ir auksakalystė – neatsiejami dalykai, kurie visada persipina ir eina kartu. Abu darau iš sielos, bet kuriant juvelyrinius dirbinius visada turi galvoti apie funkcionalumą, o tai dažnai „įžemina“ darbą.
Piešdamas patiriu daugiau laisvės. Tiesa, kuriant ant emalio, atsiranda kitas iššūkis – piešimo technika labai sudėtinga, nes jeigu bent vienas judesys piešiant bus netikslus, pataisyti nebegalėsi, reiks mesti lauk. Dirbant nuolatos lydi būsena „arba – arba“ – gali puikiai išmanyti techninius niuansus, bet kartais kyla įspūdis, kad emalis valdomas tik jam vienam žinomų dėsnių. Štai piešinių eskizų buvo daug, ant popieriaus juos kūriau dešimt metų, o ant emalio juos nupiešti reikėjo labai greitai. Atrodo, kad pasirinkau gerą laiką – man sekėsi. Kai po trijų mėnesių bandžiau pratęsti ir padaryti dar trejetą darbų, nieko neišėjo – viskas buvo išmesta į šiukšlyną. Ko gero, viskas vyksta lengvai, kai esi tam subrendęs.
– Kaip sprendžiate, kuris darbas geras, o kuris blogas?
– Tiesiog intuicija. Ją turi ne tik moterys, bet ir dailininkai (juokiasi). Pastaruoju metu norėjau sukurti kažką rupaus, netašyto, kad tai nebūtų paviršius, o už kiekvieno darbo stovėtų idėja. Idėjos juk sunkiai pagaunamos – nepagriebsi jų paprastai už kelnių klešnės. Kartais tai padaryti pavyksta simboliu, vaizdu – imi ir ištrauki jas į dienos šviesą.
– Kada geriausiai sekasi „gaudyti“ idėjas?
– Tai ypatinga būsena – viduje lengva, gera, viskas atrodo vienodai reikšminga ir nereikšminga. Jauti, kaip ranka ir pieštukas slysta lengvai, viską fiksuoja, nėra jokių įsipareigojimų, skubėjimo ar neskubėjimo. Tai būna labai nedažnai. Matyt, tiesiog yra tokie gyvenimo ritmai, kurie ateina savaime, kaip kažkokia dovana.
– O gal tai mūzų dovanos? Tikite, kad jos egzistuoja?
Žinoma (juokiasi). Bet mūzomis gali būti pavadinti įvairiausi dalykai – dvasinis išsilaisvinimas, vertybių sankaupa. Taigi, vienos mūzos būna protingos, kitos – emocionalios ir taip toliau.
– Ar jums svarbu, kaip žiūrovai priims ir interpretuos darbus?
– Yra žmonių, kurie mano darbams simpatizuoja, yra tokių, kuriems jie svetimi. Visados būna gerbėjų ir negerbėjų. Dėl to jaudintis negali, tačiau, žinoma, žiūrovų nuomonė svarbi. Ir vertinant piešinius, ir auksakalystės darbus, nes kurdamas juvelyriką noriu, kad ji būtų nešiojama ir sunešiojama (!), o ne kad gulėtų muziejuose.
Smagu regėti, kaip darbas „užkabina“ žmogų. Užupio galerijoje turiu dirbtuves, tad dažnai joje būnu ir iki šiol pamenu, kaip vienas lankytojas pasakė: „Jūs matote pasaulį taip, kaip aš jį suprantu“. Tada pagalvojau sau: „Matai, tai aš ne vienišas esu!“ Per meną surandu kontaktą su žmonėmis.
Turiu ne tik savitą požiūrį į meną, bet ir savą gyvenimišką poziciją. Nuo pat vaikystės. Kai baigiau vidurinę mokyklą, net mano charakteristikoje buvo parašyta: „turi savo nuomonę“. Ilgai nesupratau, kodėl mokytoja taip parašė, o paskui pradėjęs stebėti save ir supratau, kad esu sunkiai valdomas.
– Ar vaikystėje svajojote, kad veiksite tai, ką darote dabar?
– Svajojau ir net labai norėjau! Posakis, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajos pildosi, virto tiesa. Viskas susidėstė stebuklingai – gimiau nedideliame miestelyje provincijoje. Dažniausiai tokioje vietoje gimusių vaikų laukia vienodas likimas – eiti mokytis ten, kur arčiausiai. O aš tą meno gyslelę savyje jau buvau užčiuopęs. Pamenu, kokioje septintoje klasėje mokyklos suole sėdėjau ir svajojau: „Štai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis išvažiavo į Varšuvą, jį rėmė kunigaikštis Oginskis. O kad imčiau ir aš kur išvažiuočiau...“ Tėvas pasakojo apie tolimą giminaitį Matulionį, kuris baigė gimnaziją, o po to iškeliavo į Sankt Peterburgą siekti miškininkystės mokslų, vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos miškininkystės įkūrėju, Dotnuvos akademijos steigėju, pirmuoju miškų ūkio ministru. Supratau, kad reikia norėti ir viskas. Taip ir atsitiko. Dabar jau esu tikrai įsitikinęs, kad norai ir svajonės pildosi.
– Apie ką svajojate dabar?
– Yra daug svajų – tiek asmeniškų, tiek kūrybinių. Visada stengiuosi, kad norai nebūtų egoistiški. Esu laimingas, kad mano darbus nešioja, jog galiu dirbti. Yra noras tapti geresniam nei šiandien, daryti naujus darbus – naujus ir geresnius.
Norėčiau pažinti gyvenimo paslaptį – kodėl čia esame. Dažnai iškildavo klausimas: „Nejaugi mano darbas tik amatas?“ Tačiau vėliau priėjau prie išvados, kad kai dirbi talentingai, darai kažkaip kitaip, įneši kažką naujo. Gal dėl to ir esi reikalingas šiam pasauliui? Tam, kad pajudintum bent vieną smiltelę...
Jolita ZYKUTĖ
