Nors pats Justinas sukasi pramogų pasaulyje, Miglė pasukusi į visai kitą sritį – odontologiją. Tiesa, ne visą gyvenimą ji širdimi linko į mediciną – anksčiau svajojo tapti aktore.
Įkvėpė vienas įvykis
Odontologe-ortodonte dirbanti moteris neslepia, kad mokykloje ji buvo meniška humanitarė, svajojusi apie karjerą scenoje.
„Galvojau stoti į aktorinį, visai apie mediciną negalvojau, orientavausi į humanitarinę pusę. Visgi 12-oje klasėje man pavyko išgelbėti draugei gyvybę – tuo metu tai atrodė drastiškai. Pamenu, draugė kabino užuolaidas, paslydo ir ant dužusio stiklo prasipjovė ranką.
Kol laukiau greitosios, sutvarsčiau jai ranką. Kai medikai atvažiavo, mane pagyrė. Tada labai intensyviai galvojau, kad galbūt man tai yra įgimta, kad be jokių medicininių žinių sugebėjau puikiai sustabdyti kraujavimą“, – teigia ji.
Tuomet Miglė aktyviai pradėjo galvoti, kad reikia keisti sritį ir bandyti save medicinoje.
„Supratau, kad reikia visai kitų dalykų, nei aš mokausi. Teko intensyviai mokytis paskutinėje klasėje, turėjau keisti profilį ir pasivyti visus savo žiniomis. Bet pavyko man įstoti į mediciną, baigiau reabilitacijos bakalaurą, galiausiai ir odontologiją“, – šypteli specialistė.
Šiuo metu medicinoje moteris dirba jau daugiau nei dešimt metų.
„Dabar esu laiminga ir save realizuoju. Ne tik sveikatos prasme, bet svarbiausia ir psichologine prasme. Kai žmonės turi tiesius dantis ir gali plačiai šypsotis, atsiranda psichologinis komfortas. Čia yra mano arkliukas ir mėgaujuosi tuo, kad žmonėms suteikiu gražią šypseną. Noriu, kad tai galėtų padaryti kiekvienas žmogus“, – sako moteris.
Nuolat kalbama, kad medicinos įstaigoje darbuotojų neužtenka. Pašnekovės teigimu, krūviai tikrai nėra labai maži.
„Rezidentūroje turėjome taip pat nemažus krūvius, buvo ir naktiniai budėjimai, tad manau, kad suvokimas, kad reikia daug dirbti, man įaugo į kraują nuo studijų laikų. O ir dirbti reikia ne apie materialinę pusę galvojant, o apie žmogų. Tuo gyveni ir tai atsineši į vyresnį amžių. Aišku, teko apmažinti darbo krūvį, nes reikia skirti laiko ir savo šeimai.
Bet dantys gedo ir ges, tad darbo bus visiems. Visgi ortodontijos specialistų mažoka. Bet atsisakyti dažnai būna sunku, nes norisi padėti kuo didesniam žmonių ratui“, – teigia ji.
Keli vaidmenys
Dvi dukreles auginanti moteris neslepia, kad sukūrus šeimą teko išmokti, kaip dar efektyviau derinti laiką namuose, darbą ir laiką sau.
„Kol mergaitės mokykloje, aš esu darbe, o po mokslų su jomis laiką leidžiu kokybiškai – būrėliai, namų darbai, dar kitos užklasinės veiklos. Gruodį ir aš, ir vyras buvome labai užimti, bet labai stengėmės su jomis leisti laiką.
Noriu, kad vaikai Kalėdas prisimintų kaip smagų laukimą, o ne tik periodą, kada jų tėvų tiesiog nesimato namuose. Reikėjo atrasti balansą – kad ir buvome pavargę, vis vien vykome į danielių parką, lankėme eglutes skirtinguose miestuose. Kiekvienam reikėtų atkreipti dėmesį į psichologinę vaikų sveikatą.
Tam, kad tokią užtikrintų, reikia kokybiškai leisti laiką su tėvais, o ne namuose sėdėti skirtinguose kampuose. Kartais vos valanda kokybiško laiko kompensuoja visa tai. Su vaikais tikrai užsiimame – jaunoji mėgsta piešti, vyresnioji lanko muzikos mokyklą, tad čia jau tėčio sritis. Aš negroju jokiais instrumentais, nebent, kaip sako vyras, jo nervais“, – šypteli moteris.
Kaip sako Miglė, suderinti bendrą laiką kartu su šeima kartais būna iššūkis. Jos vyras Justinas yra muzikantas ir dažniausiai darbuose laiką leidžia vakarais, o ji – atvirkščiai, nuo darbų atsilaisvina dienai perkopus į antrąją pusę.
„Justas savaitgaliais dažniausiai dirba, susitinkame tada, kai jis grįžta po koncerto. Prasilenkia ir mūsų dienos ritmas – kai grįžtu vakare iš darbų namo, jis važiuoja į repeticiją. Tame matau ir pliusą, ir minusą. Visada sakiau ir sakysiu, kad darbų niekada neparsinešame namo. Jam tikrai neįdomūs mano pacientai ir jų dantys.
Kai jis koncertuoja, dažniausiai net nežinau, kuriame mieste. Kai žmogus neparsineša darbo į namus, tada su džiaugsmu vėl gali grįžti, nes būna pailsėjęs.
Mano dienotvarkės tai tikrai labai disciplinuotos ir griežtai sudėliotos. Yra buvę, kad sudarome planus ir būna, kad vyras sako, kad neišeis išvažiuoti, nes gavo koncertą. Kartais būna liūdna, kad darbai gali sugriauti planus“, – teigia moteris.
Visgi skirtingos dienotvarkės turi ir savų pliusų – porai niekad nėra prireikę samdyti auklės.
„Mes auginame mergaites be auklių – darbo dienomis jis laisvesnis, tai mergaites ir dažniausiai ir nuveža į mokyklą, ir iš jos atveža. Dėl to ir sugebame patys dienomis pasirūpinti vaikais.
Justas uždaras žmogus, savo namų erdvę saugo ir jam svetimus žmones į namus įsileisti sunku“, – dalijasi pašnekovė.
„Jo požiūris yra toks, kad vaikus geriau turėtų auginti ne auklės, o patys tėvai“, – priduria Miglė.
Dukrų charakteriai ir nesutarimai
Moteris taip pat atskleidė, kad namuose griežtesnis yra vyras. „Tėčio žodžio namuose tikrai užtenka. Net kartais mergytės sako: tėti, nerėk, nors jo balsas tiesiog garsesnis ir stipresnis. O aš truputį minkštesnė esu, per pokalbius bandau paveikti. Vyras sako, kad esu gera mama.“
Nors, kaip teigia Miglė, iš išvaizdos mergaitės yra labai panašios į Justiną, jų charakteriai kažkiek išsiskiria.
„Jos abi skirtingos. Vyresnėlė lanko muzikos mokyklą, dainuoja ir groja. Ji taip pat labai gražiai piešia, tad matosi, kad linksta į meninę pusę. O mažoji, tikiu, kad bus daktarė – ji turi labai gerą atmintį, greit viską skaito, greit mokosi. Visos viltys, kad ji atras vaistus nuo vėžio“, – juokauja moteris.
Santuokoje Justinas ir Miglė Lapatinskai jau dešimt metų. Per tuos metus kartu jiedu apsišlifavo, tačiau, pašnekovės teigimu, nesupanašėjo.
„Mes visada buvome skirtingi, mūsų požiūriai į vertybes tik sutapo. Dėl to mes ir susituokėme. Aišku, šlifuojamės visada, yra ir dalykų, kur kardinaliai skiriasi požiūris, bet tikrai ieškojome kompromiso. Kartu ėjome ir pas psichologą, kuris mus išmokė mus vienas kitą išklausyti. Kartais vos dėl skirtingo požiūrio į tam tikrus dalykus kyla pykčiai“, – teigia pašnekovė.
Visgi raktas į sėkmingus santykius ir konfliktų sprendimus – kalbėjimas.
„Justas yra skorpionas, tad toks karštesnis, įsiplieskia kaip degtukas. Bet mes stengiamės kalbėtis jau nurimus aplinkai be svetimų ausyčių. Jei nepasikalbame, tai ryte, važiuojant į darbus, būna tikrai liūdnoka. Jau tada gaunu nuo Justo žinutę su kokia nors širdute, kai abudu suprantame, kad tas pyktis buvo bergždžias.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
