Jau nuo 2002 m. scenoje regime atlikėją, kuri šia savybe žavi ir kuria išsiskiria. Atviro pokalbio apie paviršutiniškumą, grožį ir laimę pakvietėme dainininkę, autorę bei aktorę Jurgą Šeduikytę. Visgi viena yra būti nuoširdžiam tarp mylimų žmonių, kita – būti tokiam scenoje, stebint gausybei nepažįstamų.
Kuriate išskirtinį sceninį įvaizdį – jokių nuogybių ir tuščių tekstų. Kaip įsivaizduojate idealią scenos divą, kuri sužavėtų bet kurį žiūrovą, klausytoją?
Klausimas, ar ji vadintųsi scenos diva, nes man tas žodis visai nepatinka. Jei žmogus negalvoja, kad jam reikėtų ką nors patobulinti, nors iš tiesų reikėtų, – tai tikrai nėra tas žmogus, į kurį malonu žiūrėti.
Galbūt taip patogiau, nes žmonės pripratę prisirišti prie vieno paveiksliuko, jiems taip tiesiog paprasčiau. Tarkim, aš, dalyvaudama „Auksiniame balse“, stengiausi kuo daugiau eksperimentuoti, norėjau savo įvaizdį šiek tiek „palaužyti“. Manau, kad, jei jau žmogus pasirenka atlikėjo ar kūrėjo kelią, – jam privalu keistis.
Scenoje geriau dėvėti kaukę ar būti savimi?
Kaukė yra teatras. Teatras ir muzika skiriasi vienu esminiu dalyku – nuoširdumu. Stebėdami pasirodymą teatre žmonės tikisi įtikinamų kaukių, o muzikoje dažniausiai norisi nuoširdumo.
Tiesa, pačiam atlikėjui svarbu pasirinkti, kokiu principu jis nori dirbti. Ar imtis projekto su kauke, ar būti savimi. Pavyzdžiui, niekada nepasakytume, kad Robbie Williamsas bijo scenos. Niekas nefilmuoja užkulisių, tačiau kiekvienas pasirodymas jam iš tiesų kelia daug streso. To tikrai nesimato, nes bet kokias baimes dangsto jo kaukės, susigalvotas įvaizdis. Šitaip atlikėjui daug lengviau įgyvendinti užmojus.
Dalyvaujant sceninėje veikloje dažnai keičiasi aplinka, o kartu – ir atlikėjas. Jei žmogus ateina į sceną 3 metams, tai mažai ką gali nuspręsti, o jei visam gyvenimui, tai tikrai pastebi, kaip viskas mutuoja. Tai išties dinamiškas reikalas, vienu momentu džiaugiesi pakilimu, vėliau jauti nuosmukį. Būtinai reikia išmokti tai valdyti.
Kas jums yra gražus žmogus?
Esminis skiriamasis bruožas – gyvos akys. Nesvarbu, kuo jis užsiima, gali būti verslininkas, zoologijos sodo darbuotojas ar tiesiog namie auginti vaikus. Jei žmogus myli, džiaugiasi ir patiria nemažai laimės akimirkų – jo žvilgsnis kur kas atviresnis. Tas žvilgsnis ir kitiems malonus. Šalia tokių žmonių norisi būti.
O kada pati jaučiate didžiausią laimę?
Laimę jaučiu keliais etapais. Pavyzdžiui, dabar sėdžiu, kuriu naują albumą ir stengiuosi neatsijungti, neužsiimti kitais darbais. O kai namo grįžta Adas su Vidu, būnu labai laiminga. Kūryba įtraukia į asmeniškumus, o vėliau norisi žmonių, pasiilgstu bendravimo.
Dar vienas malonus momentas – pergalė. Tačiau ne ta, kai tu ką nors laimi kovodamas prieš kitus. Pergalė – kai išsikėlęs sau kokius nors tikslus, iššūkius sunkiai prie to dirbi ir vėliau turi galimybę tą rezultatą pats įvertinti. Gali pats sau pabūti komisijos nariu, ir čia tikrai nebūna jokio pralaimėjimo.
Ko gero, tai yra didžiausias mano šių metų atradimas. Anksčiau labai pasiduodavau įtakai, žmonių nuomonėms.
Tai kiekvienas pasirodymas „Auksiniame balse“ buvo tarsi laimėjimas?
Taip. Pagrindinė taisyklė ruošiantis buvo nieko nedaryti pro pirštus ar viena koja. Stengiausi iki galo atsiduoti tam, ką darau, ir man atrodo, jog pavyko. Tikiuosi, kad tai bus įkvėpimas ir kitiems žmonėms.
Jurga Šeduikytė (nuotr. Donatos Valančiūtės)
Užsiminėte, kad kuriate naują albumą. Kas mūsų laukia?
Nuolat stengiuosi dairytis naujo požiūrio į aplinką ir leidžiu jai mane veikti. Dėl to albumas bus šiek tiek kitoks. Įkvėpimo šaltiniu keliems kūriniams tapo ir liaudiškų dainų motyvai. Tačiau kokios nors vienos jungiančios temos dar nėra.
Ką jums reiškia nemalonūs komentatorių atsiliepimai? Padeda tobulėti ar skaudina?
Neskaitau aš jų. Pabandykit savaitę gyventi neskaitydami kriminalų. Garantuoju, kad daug mieliau pasidarys gyventi. Man tas komentarų puslapis tas pats, kas kriminalai. Žmonės išlieja savo susikaupusias nuoskaudas, o man tai tikrai nepadeda gyventi.
O muzikinio projekto „Auksinis balsas“ komisijos komentarai?
Iš tiesų komentarai buvo dvejopi. Arba tu pats jauti, kad juose yra dalelytė tiesos, ir tu tą pripažįsti, arba tai yra netiesa. Jų darbas yra prisikabinti, o mano darbas yra tylėti ir ramiai priimti kritiką arba ne. Šiaip projektas paliko labai gerą įspūdį. Neturiu beveik jokių pastabų, išskyrus tai, kad nuo pradžių projekte nebuvo aišku, kokiu principu vertinami atlikėjai. Pradžioje buvo vertinamas balso išskirtinumas, idėjos, o finale vertino tik balsą. Manau, kad reikėtų griežtesnių taisyklių, – už ką žmonės bus vertinami parinkus temą, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Tačiau dalyvauti tikrai patiko. Pasisekė ir jiems, ir mums, kad ten buvome. Iš tiesų geras išbandymas.
Ar ryžtumėtės atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“?
Dabar tikrai ne. Man labai keistas ir svetimas pats atrankos principas. Esu atlikėja kūrėja, atlieku savo dainas ir visai nenoriu varžytis dainuodama koverius, o po to dar atlikti kieno nors sukurtą kūrinį. Aš už tai, kad žmogus nesikeistų dėl „Eurovizijos“. Daug įdomiau, kai atlikėjas visus metus dirba, ruošiasi ir tuomet prisistato su savo kūriniu. Nesakykit, kad daug dirbančių atlikėjų Lietuvoje nėra. Jie tiesiog neina į tokius konkursus. Štai šią problemą reikėtų spręsti, galbūt juos kaip nors pasikviečiant. Nes dalyvauja kasmet tie patys žmonės.
Bet kokiu atveju besivaržantiems linkiu sėkmės, nes, kad ir kas ką sakytų, Lietuvai „Eurovizija“ – svarbus renginys.
O kiek laiko reikėjo kiekvienam pasiruošimui atlikti koverį „Auksinio balso“ pasirodymui?
Kiek yra laiko, tiek ir ruošiesi. Pirmiausia išsirenki dainą, tada išsirenki sprendimą, kaip tai atlikti. Pirmoms penkioms šešioms laidoms temos buvo sugalvotos ir nustatytos iš karto, tad buvo galima pasiruošti iš anksto, o toliau reikėjo suktis. Kas porą savaičių būdavo dviejų trijų laidų filmavimai, tad iš tiesų nelengva būdavo vieną dieną kuo geriau atlikti vienokią dainą, o kitą dieną įsijausti į kitą.
Kurią dainą jums labiausiai patiko atlikti dalyvaujant projekte?
Patiko dainuoti tas, kurios labiausiai atvėrė balso galimybes, kurių pati nežinojau, kad turiu. Tai buvo Andy Williamso „The Exodus Song“ ir paskutinis – Maurice’o Ravelio „Bolero“, kurio aš dar tikrai nežadu greitai paleisti. Daug kas sako, kad tai per drąsus kūrinys man, bet ateityje tikrai norėčiau su juo ką nors nuveikti.
Kokia bet kurios dainos posmo eilutė jums dažniausiai skamba mintyse?
Dažniausiai man mintyse sukasi mano dainų posmų eilutės. Nes nuolat ieškau ko nors, kuo galėčiau vadovautis. Tai šiuo metu būtų „No time for small things“ (liet. „Mažiems dalykams nėra laiko“).
„Rūsio“ filmavimui prireikė stiprios balso galios. Ar vėliau neturėjote problemų su balso stygomis?
Kol filmavausi, panašių problemų nekilo. Tačiau dėl garso broko perrašant kai kurias vietas supratau, kad žmogus už save garsiau rėkti negali.
O šiaip balso tikrai negailėjau. Kinas nemėgsta taupių žmonių. Iš patirties galiu pasakyti, kad, jei dirbdamas atsiduodi 100 proc., tai grįžta 150 proc. O jei skiri 50 proc., tai, žiūrėk, ir balsas dings, ir kojas paskaus, ir dar galvą įsiskaudės. Esu maksimalistė ir stengiuosi būti tik tarp tokių žmonių.
Kokia jūsų pačios nuomonė apie filmą „Rūsys“?
Nesu objektyvi šiuo klausimu. Su kūrybine grupe drauge praleidome daug gražaus laiko, tad mano vertinimas, žinoma, teigiamas. O toliau tegul sprendžia kritikai, žiūrovai.
Žinau, kad visų mačiusių nuomonės labai skirtingos. Vieni laiškuose rašo, kad jiems labai patiko, kad viską suprato ir padarė nemažai išvadų. Girdėjau, kad viena pora net išsiskyrė. O kitiems tai visai nesuprantama, galbūt žanras nepriimtinas.
Išleidote knygą, filmuojatės kine, vaidinate teatre, kuriate, dainuojate... Ką dar norėtumėte nuveikti mene?
Norėčiau sujungti visas tas sferas. Praėjusiais metais muzika ir filmavimasis buvo pirmoje vietoje. Tikiuosi, kad tai ne paskutinis mano kartas kine.
O šiaip stengiuosi viską susidėlioti etapais. Dabar kuriu naują albumą ir noriu susikoncentruoti tik čia.
Ar yra vieta, kuri jus įkvepia kūrybai?
Įdomiausios tos vietos, kurių nėra greta. O kadangi Lietuvoje labiausiai trūksta kalnų, tai būtent ten man ir kyla didžiausias įkvėpimas. Kartais netgi gali tiesiog įsivaizduoti, kad sėdi kur nors ant kalno, ir prisišaukti tą būseną.
Ko palinkėtumėte Lietuvai?
Vakar sode nuo kelio kasiau sniegą. Be vargo nukasiau beveik visą. Taigi, galbūt palinkėčiau daugiau džiaugtis paprastais dalykais. Ir dar linkiu nuoširdumo kitiems ir sau. Išsiaiškinti, ko pačiam norisi labiausiai, imtis veiksmų ir tai įgyvendinti, net jeigu ir negalima. Žinoma, jei tai nekenkia kitiems.
Pradėdamas įsiklausyti į vidų imi girdėti, ko pats nori. O jei tai užmiršti, susikalbėti su savimi pamažu tampa vis sunkiau.
Jurga Šeduikytė (nuotr. Donatos Valančiūtės)
