Aktorė ir radijo stoties „M-1 Plius“ šmaikščios laidos apie sveikatą rengėja Edita Kauzaitė vis dar negali patikėti, kad jau įvyko spektaklio pagal jos pjesę „Tu šiandien dar neverkei kale, arba tikroji Eglės žalčių karalienės istorija“ premjera. Kai kurie klykia iš juoko žiūrėdami šį spektaklį. Kvatoja iš jo ir pati aktorė, nors spektaklyje vaizduojama šeimos situacija kilo iš jos gyvenimo patirties.
Per daug farso...
– Kodėl apie smurto šeimoje problemą prabilote tragikomedijoje? Kodėl nusprendėte kalbėti tiesiai šviesiai, be alegorijų ir simbolių?
– Taip jau įprasta, kad juokdariui leidžiama daugiau pasakyti nei rimtai kalbančiam žmogui. Be to, kai susiduri su smurtu šeimoje, kuriame yra tiek farso, sveiku protu nesuvokiamo absurdo, nebegali į tai žiūrėti rimtu veidu. Tad liko gelbėtis meno jėga. Galiu rašyti visą tiesą labai paprastai ir parodyti tą absurdą tiesiai šviesiai. Visa tai vyksta tarp mūsų.
Tegu žmonės juokiasi, nes tai negali būti nejuokinga. Gal besijuokdami galime atsisveikinti su tokiais absurdiškais dalykais ir su tokiu noru pažeminti vienas kitą ir smurtauti. Negalima rimtu veidu žiūrėti į tokį absurdą, kai tau miltelius sudėlioja žiupsniais ir sako, kad gali tik būtent tiek naudoti. Arba, kai kabina plakatus, kuriuose parašyta, kas draudžiama.
Mes visi buvome blogi. Taip ir buvome vadinami: kalės, prostitutės ir „svoločiai“. Amžinai buvome nusikaltę. Net dėl to, kad išgulėjome lovas, išsėdėjome fotelius...
– Jis savo vaikų niekada nepaglostydavo?
– Kur jau. Ne, ne. Spektaklyje tai autentiška, kad vaikai jį daužydavo mažais kumštukai ir šaukdavo: „Tu negeras!“ Kai aš dar su visai mažais vaikais pirmąkart pabėgau, jis man pasakė, kad jei negrįšiu, jo advokatai mane sutvarkys ir iš manęs bus atimti vaikai. Tada grįžau ir laukiau, kol vaikams sukaks dešimt metų, kad jie galėtų kalbėti teismuose.
...ir vyro tragedija
– Kodėl į pjesę įdėjote akimirką, kai jo pasidaro truputį gaila?
– Juk žiūrint filosofiškai – aišku, gaila. Vaikystėje jo tėvai neglostė, nelabai jiems reikalingas buvo, o kai sukūrė šeimą, irgi elgėsi taip, kad jis vaikams nelabai reikalingas tapo.
– O jus irgi, kaip Eglę, vaikystėje mokė būti nuolankia?
– Ne. Mano mama išsiskyrusi. Ir močiutė. Iš tikrųjų mačiau, kad šeima - tai mama su savo vaikais. Vyrų nebuvo ir gyvenimo niekas netrukdė. Vėliau buvo bandoma pateikti, kad man taip su šeima nesusiklostė, nes nesu jos mačiusi. Bet juk ne toks turi būti šeimos gyvenimas?
Aš savęs niekada nelaikiau nuolankia. Bet atsidūręs tokioje situacijoje nežinai kaip reaguoti. Bandžiau į tai žiūrėti filosofiškai, bet, matyt, toks požiūris netinka. Tiesiog nežinai, kaip elgtis. Aš buvau visąlaik it apstulbusi.
– Kai pradėjote gyventi su buvusiu sutuoktiniu, iškart matėte, kad ne toks turi būti gyvenimas su vyru?
– Mačiau, kad kažkas ne taip. Pirmiausia pašiurpau pirmąją vedybų naktį... Nenoriu detalizuoti, bet pamaniau, kad gal jis chamas ar patologiją turi. Bet neišdrįsau nieko daryti, bijojau, kad visi sakys, jog kvailė ištekėjo ir iškart pabėgo. Iš karto pasimatė ir tas nerealus jo šykštumas. Bet galvojau, kad buvo senbernis, gal atsigaus žmogus, atsipalaiduos po reguliaraus seksualinio gyvenimo. Klydau.
Nenori kito vyro
– Gal ir banalu klausti, bet ar dabar jūsų gyvenime yra vietos meilei vyrui?
– Dažnai įsivaizduojama, kad asmeninis moters gyvenimas įmanomas tik su ypatingu vyru. Aš visai nieko prieš vyrus neturiu, bet tai, kad gyvenu su savo vaikais, – irgi asmeninis gyvenimas. O meilės nesiilgiu. Aš tokioje euforijoje, kad esu laisva, kad nėra to vadinamo vyro. Tvirto vyriško peties man reikėjo prieš 25 metus, bet aš patikdavau tokiems vyrams, kuriems reikėjo mano „tvirto vyriško peties“. O gal moteriško. Gal kada nors jo ir norėsiu, kai būsiu visai senutė, bet dabar nejaučiu jokio trūkumo.
Buvo gėda prabilti
– Ar šiai gyvenimo pilnatvei buvo vienintelis kelias – dešimt metų laukti?
– Pirmiausia apie tai nebuvo lengva prabilti viešai. Dabar jau kalbu ramiai, jau pripratau, kad internete esu iškeikta. Tai suprantu ir to laukiau. Nes Lietuvoje visada kalta moteris, ką ji bedarytų. Be to, tai rodo, kokie čia nelaimingi žmonės, nes tik nelaimingi žmonės būna tokie pikti.
Nebuvo lengva prabilti, juolab, kad visada buvau uždaro būdo, viską slėpdavau savyje. Prabilau tik, kai išėjau ir susikaupiau. Priimta sakyti, kad taip būna tik tarp asocialų. Bet pasišneku su moterimis ir matau, kad tai labai dažnas atvejis. Jei jis būtų sužinojęs, kad einu į policiją, būtų užmušęs. Bijojau, kad mane užmuš ir darys su vaikais ką nori. Buvo ne tik gėda, bet ir paniškai bijojau.
– Kodėl gėda?
– Esame Lietuvoje taip išauklėtos. Juk sakoma, kad jei moteris nemoka sukurti šeimos, vadinasi yra kalta, nes nemoka prieiti prie vyro. Lietuvoje taip mergaitės auginamos, kad turi tarnauti, o jis yra ponas.
Bet dabar man negėda, nors yra tuo besistebinčių. Kodėl daryti taip negėda, o apie tai prasižioti – gėda? Man atrodo, kad iš to ir gimsta smurtas. Aš ir mano vaikai tai jau atkentėjome ir nuo to niekur nedingsime, tai mūsų gyvenimas. Bet noriu, kad visa tai baigtųsi iš esmės.
Tekėjo, nes norėjo vaikų
– Gal galėtumėte papasakoti, kaip ištekėjote už buvusio vyro?
– Kvailai tos vedybos įvyko. Kreipiausi į pažinčių tarnybą. Su juo kelis kartus susitikome ir kažkaip pagalvojau... Suprantama, visos norėtų turėti pagarbos vertą vyrą ir su juo gimdytis vaikus, bet... man buvo virš trisdešimties ir pagalvojau: „Velniai nematė, teku. Noriu vaikų ir aš jų susilauksiu“. Būčiau turėjusi kokį „auksinį tėvelį“, gal būčiau kitaip elgusis. Bet nieko gero iš tų vyrų nelaukiau. Gal taip ir negalima daryti. Bet žinau, kad tos mano draugės, kurios toliau laukė pagarbos vertų vyrų, taip ir liko laukti, o aš nors vaikus turiu.
– Turėjote tokį, vadinkime, realistinį požiūrį. Bet juk meno pasaulyje sukotės, vaidinote, o tai siejama su idealistiniais siekiais.
– Turėjau ir aš tų svajonių, svajojau apie meilę. Turėjau iki jo vaikinų. Bet savo nelaimei patikdavau sportininkams, nors mano filosofija antisportiška. O paskui... matyt, manyje motiniškas instinktas nugalėjo moteriškąjį. Galvojau, kad jau viskas – dabar niekas nebesvarbu.
Dėl nieko nesigaili
– Ar dėl ko nors savo gyvenime gailitės?
– Ne. Gal ir keistai skamba, bet ne. Svarsčiau, kad gal per ilgai laukiau. Bet dabar pamačiau, kas daroma su Inga Rinau, kai iš moters išplėšia mažą vaiką. Juk man ir advokatė sakė, kad čia Lietuva, čia viskas įmanoma, jei ištversi, palauk dešimt metų, kai vaikai galės liudyti. Gal aš ir neteisingai elgiausi. Gal yra kita išeitis. Nesakau, kad viską teisingai dariau. Gal taip tekėti nebuvo galima, bet aš norėjau vaikų. Nors ir man reikėjo meilės, net tekėdama galvojau: „O gal netyčia bus visai smagu, normalu“. Turėjau tokią slaptą viltį.
Tas sunkus gyvenimas išmokė džiaugtis. Pamatai, kad ir gražų lapą, ar kaip vaikui dantukas auga ir džiaugiesi. Matau, kad žmonės skundžiasi: tas blogai, anas. O aš jaučiuosi laiminga. Šiurpu, bet juokauju, kad nelaimingiesiems reikėtų su mano buvusiu vyru pagyventi, kad išsiskyrę suprastų, kiek aplink yra laimės.
Zita Voitiulevičiūtė
