Šimtus koncertų bažnyčiose, senelių, vaikų, prieglaudos namuose ir kitose vietose skaičiuojanti moteris švyti – jos gyvenime yra dar daug neįgyvendintų planų.
„Kai man žmonės sako, kad nėra ką veikti, aš labai pykstu“, – sako ji.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Judita Leitaite apie darbą su jaunimu, išskirtinius koncertus bei muziką su dukra.
Kaip ir kuo šiuo metu gyvenate? Kokie tie pirmieji 2025-ųjų mėnesiai?
Metai labai gerai prasidėjo. Tiek daug darbo… Aš dar dirbu ir muzikos akademijoje, ir pedagoge Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, dar turiu pamokėles įvairaus amžiaus žmonėms. Vyriausiam mano mokiniui apie 80 metų.
Pas mane ateina žmonės, kurie tikrai nori dainuoti. Sulaukiu labai įdomių žmonių. Jiems tai gaunasi kaip psichoterapijos pamokėlė. Ateina ir jaunų – sakyčiau, kad visada esu apsupta jaunų žmonių.
Jauni studentai, o mokykloje išvis mokiniai. Buvimas tarp jaunimo man neleidžia pasenti, verčia pasitempti. Reikia žinoti visas muzikines naujienas. Gyvenu tokiam intensyviam ritme. Jau truputį pavargstu, bet nepasiduodu.
Dirbate su skirtingų kartų žmonėmis. Kadangi dabar jaunimas turi prieigą prie pačios įvairiausios informacijos, turbūt jaučiasi ir skirtumas tame, kas liečia dainavimą?
Dabar jaunimas praktiškai geriau kalba angliškai, nei lietuvių kalba. Bet džiaugiuosi, kai kurie ir anglų kalba knygas skaito. Visgi atėjus į muzikos mokyklą, apie 90 procentų mokinių nori dainuoti anglų kalba įvairiausias dainas.
Aš jiems leidžiu, bet su sąlyga, kad jie padainuos ir lietuvių liaudies dainą. Matot, iki ko priėjome (juokiasi). O žmonės, kuriems po 50-60 metų, kurie nemoka anglų kalbos, renkasi gražias estradines dainas. Iš tiesų man truputį baisoka, kad mes visai suanglėsime.
Draugė sakė, kad buvo naujametiniame koncerte, ir jame negirdėjo nei vienos lietuvių kalba atliktos dainos. Net iš kitos kalbos išverstos lietuviškai. Na, klausykit... Kur tai matyta?
Gimėte Kaune, o jūsų tėčio gimtinė – Molėtų rajone, prie Balninkų miestelio esantis Vargulių kaimas. Ar turite stiprų ryšį su savo šaknimis? Ar dažnai šias vietas aplankote?
Kadangi Kaune gimiau, ten dar gyvena mano teta, kuriai balandį sueis 98 metai. Ten važiuoju kiek įmanoma dažniau, juk geriau aplankyti dar gyvą žmogų, o ne ant kapų važiuoti pasimatyti.
Kas jus atvedė į muziką?
Sudainavau pirmojoje „Dainų dainelės“ konkurse 1974 metais – laimėjau, dar gavau publikos prizą. Galiu sakyti, kad scenoje esu 50 metų. Paskui gavau pakvietimą, padainavau dar vienoje „Dainų dainelėje“, paskui pradėjau mokytis konservatorijoje.
Buvau tiesiog šeimos pasididžiavimas – mane rodė ir per televiziją, tais laikais buvo tik vienas kanalas. Čia buvo tokia šventė!
Iš tiesų dabar daug dainuoju, turiu daug planų. Mano širdis ir protas labai daug ko nori. Aišku, ne visada užtenka jėgų, bet kad senčiau ir bambėčiau... Tikrai taip nebus.
Kai man žmonės sako, kad nėra ką veikti, aš labai pykstu. Nes juk yra labai daug ką veikti. Šitiek parodų, nemokamų koncertų, bibliotekų. Visko yra, reikia tik norėti. Gali ir Niujorko centre gyventi, niekur neiti ir sėdėti užsidaręs. Čia nuo žmogaus priklauso.
Tad jūs – toks motyvacijos, užsidegimo gyvenimui pavyzdys, kad nuveikti galima labai daug.
Jei visada esi žmogus, kuris visur mato tik niūrumą, tai toks pats ir būsi. Žiūrėkit, kiek yra senjorų, kurie eina į universitetus, mokosi naudotis kompiuteriais, eina į įvairiausius kursus, keliauja... Yra tiek daug veiklų. Viskas priklauso nuo žmogaus charakterio. O namuose juk – ir televizija. Atrodo, kad amžinai gali sėdėti ir kažką žiūrėti. Yra visko, tik reikia turėti motyvą.
Giedate bažnyčiose, krikščioniškuose festivaliuose, su koncertinėmis programomis aplankote temokyklas, vaikų, senelių namus, prieglaudas.
Kiekvieną sekmadienį, jau daug metų, dažniausiai vasaromis, nes žiemomis bažnyčiose labai šalta, važiuoju giedoti bažnytkaimiuose. Ten žmonės gyvena ir jie tikrai nenuvažiuos nei į filharmoniją, nei į teatrą. Esu dainavusi ir Salaperaugyje – labai mažame kaimelyje, kurį mažai kas žino. Kai atvažiuoju, man būna džiaugsmas. Žmonės prie manęs dažnai prieina ir man dėkoja. Jie dėkingi. Viena močiutė man į koncertą atnešė savo keptą kugelį. Galvoju: va, koks supratingas žmogus... (juokiasi)
O šiaip būna labai gera emocija. Net dainuodama kaimo bendruomenėse dainuoju lygiai taip pat, kaip dainuočiau ir didžiausiose pasaulio scenose.
Kaip sugalvojate vykti koncertuoti į tokias atokias vietas?
Dažniausiai gaunu kvietimą iš žmonių atvykti sudainuoti atlaiduose. Man tada sekmadienis būna labai prasmingas. Lietuvoje yra labai daug įdomių vietų, mūsų šalis yra tikrai labai graži. Kiekvienas kampelis yra kažkuo įdomus, galima atrasti vis kažką naujo. Tik dalykas tas, kad gyvenimas labai jau greitai bėga.
Tikrai dabar labai keistas amžius... Karai, niūrumas ir depresija. Tikrai negalvojau, kad gyvensime tokiame periode.
Kiek žinau, Jums teko padainuoti ir kalėjime – kaip kilo idėja surengti koncertą būtent tokioje vietoje?
Esu nekoncertavusi tik Panevėžio moterų kalėjime, taip ten ir nenuvažiavau. Lukiškių kalėjime esu koncertavusi bent tris kartus. Ten sėdėjo kaliniai, nuteisti iki gyvos galvos. Po to gavau recenziją iš Arūno Peškaičio, kuris ten buvo kunigu kapelionu.
Jis rašė: „Žinai, Judita, vakar buvau kalėjime. Kaliniai, su kuriais kalbėjau, iki šiol dėkoja tau už koncertą. Sako, kad nieko geriau nėra matę ir girdėję. Tu jiems tiek daug atidavei. Aš mačiau ne vieną tavo koncertą ir galiu pasakyti, kad Lukiškėse jis buvo unikalus. Žmonėms tapo šviesiau. Vienas kalinys davė privačius įžadus ir sakė: „Jei dėl kažko vertėjo sėsti į kalėjimą, tai tik dėl šio koncerto, kurio laisvėje niekada nebūčiau pamatęs“.
Bet aišku, buvo visokių nuomonių. Mano sūnus pamenu man sakė: „Mama, bet tu dainuoji banditams. Gal geriau padainuok bandito aukoms?“
Labai kontrastingos vietos ir jų auros – bažnyčiose tiek daug šviesos, o kalėjimuose – tiek daug niūrumo, baimės ir tamsos. Ką jums duoda koncertai tokiose vietose?
Kalėjimuose prie manęs būdavo ir apsauga, bet stengdavausi tiesiog nežiūrėti į žmonių veidus, tiesiog atlikau savo darbą. Iš tiesų man buvo toks įkvėpimas. Aš tas minutes vadinu „angelu, nutūpusiu man ant peties“. Vyko kažkas nuostabaus, atidaviau visą savo širdį ir žmonės tai pajautė. Kas dabar įlįs į to žmogaus sielą?
O paskui jaučiausi nelabai gerai, nes visa tai atima labai daug energijos. Bet paskui vis atsigaunu.
Per savo gyvenimą esu tiek pridainavusi, kad net viską būtų sunku suskaičiuoti.
Atrodo, darbai darbus veja Jūsų gyvenime.
Per metus sudainuoju apie 150 koncertų, kartais ir 200. Tad turiu ką veikti. Tai ko neįdomu gyventi, kai tiek daug visko? Iš tiesų noriu padaryti viską, ką esu užsibrėžusi, turiu dar daug planų ateičiai.
Užauginote du vaikus. Kiek žinau, su dukra, smuikininke Paulina Daukšyte-Šereškiene kartu pasirodote ir ant scenos?
Su ja daugiausia bažnyčiose ir koncertuojame. Ir jos vyras mus veža į koncertus, būna, kad ir sūnus Dainius kartu važiuoja. Dukra yra mano pagrindinė koncertų partnerė. Labai džiaugiuosi, kad ji pasirinko šį kelią. Čia reikia labai daug darbo. Dabar ji daug koncertuoja, daug groja įvairiausiomis progomis. Ji savo visa meną atiduoda žmonėms, ir tai labai svarbu.
Tad su dukra praleidžiate daug laiko – turbūt gerai sutariate?
Sutariame labai gerai, labai džiaugiuosi, kad ji gyvena Kaune ir neišvažiavo į užsienį. Yra darbo ir Lietuvoje. Aišku, tik reikia pasukti galvą. Juk net ir užsienyje niekas ant lėkštutės nieko neatneš – visur reikia daug dirbti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
