Živilė Kropaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Jei nori labai gerai išmokti kalbą, tapti jos šeimininku, ta kalba privalo žavėti – su ja tiesiog turi užmegzti meilės romaną. Taip teigia Europos Parlamento vertimų žodžiu direktorato vadovė Olga Cosmidou. Gerai įvaldžius kalbą, galima užsiimti vertimu žodžiu – šis darbas, pasak specialistės, yra toks geras ir įdomus, kad sykį pradėjęs, užsiimi tuo iki pat pensijos.
Anot O. Cosmidou, šiandien istorija yra rašoma ne mūšio laukuose, o susitikimų salėse. Ir kai apie šiuos susitikimus skaitai laikraščiuose, smagu žinoti, jog ir pats ten dalyvavai, esi tos istorijos dalis. Vertėjai kasdien mato premjerus, prezidentus ir tokias asmenybes kaip Hillary Clinton, Princas Charlesas, Dalai Lama ar Richardas Gere`as.
Nors vertėjo darbas pilnas įtampos, pasak vertimo specialistės, ji yra teigiama. Kaip aktorius pamiršta visą jaudulį atsivėrus scenos užsklandai, taip ir vertėjas nurimsta vos tik įsijungus mikrofonui: „Susitelki ties tuo, ką girdi, nori, kad tavo žinia būtų perduota, kad kitas atsakytų tam, kuris klausia. Tu nebesi tu. Tu tampi žmogumi, kuriam verti. Tai persikūnijimas.“
Apie tai, kaip tapti vertėju, ar gerų specialistų užtenka ir ar juos kada nors pakeis mašinos, su Europos Parlamento vertimų žodžiu direktorato vadove O. Cosmidou kalbėjosi žurnalistė Živilė Kropaitė.
Ar sunku šiais laikais patekti į vertimo žodžiu pozicijas Europos institucijose?
Ypač sunku, tai itin daug pastangų reikalaujantis darbas. Net norint būti laisvai samdomu vertėju, reikia išlaikyti specialų labai sudėtingą egzaminą. Kita vertus, norint tapti institucijos tarnautoju, tai vienintelis įmanomas būdas – laikyti egzaminą, skirtą tik tavo šaliai. Visi kiti egzaminai skirti visiems Europos Sąjungos (ES) piliečiams. Taigi į kai kurias pozicijas gali kandidatuoti, pavyzdžiui, 40 tūkst. žmonių. Į vertėjo poziciją tiek kandidatų nebūna, konkursas visada mažesnis, tačiau darbas tikrai sunkus.
Ar jaučiate specialistų stygių? Yra tekę lankytis ne Parlamento, bet kitų Europos Komisijų renginiuose, kur verčiama į visas kalbas, bet, pavyzdžiui, lietuvių arba portugalų vertimo kažkodėl nėra. Ar tiesa, kad tiesiog nėra gerų specialistų?
Tiesa tai, kad pasauliniu mastu vertėjų žodžiu, o ne kuria nors viena ar kita kalba, apskritai trūksta. Kai kurių kalbų vertėjų turime tiek, kad mums tiesiog kaip tik užtenka. Tačiau daugumai kalbų vertėjų neužtenka.
Pirmiausia, taip yra todėl, kad šalys narės ne visada suvokia, kad tai jų užduotis – paruošti ekspertus Europos Institucijoms, parengti specialias vertimo žodžiu studijas, kad mes galėtume rasti tinkamus žmones.
Antras sunkumas yra tai, kad mažose šalyse nedaug kas moka kalbas. Jeigu šalyje yra per 3 mln. gyventojų, kiek ten bus jaunų žmonių? Kiek iš jų turi universiteto diplomą? Kiek iš tų, kurie turi diplomą, moka daugiau nei dvi užsienio kalbas? Kiek iš tų žmonių nori tapti vertėjais? O kiek iš tų, kurie nori, iš tikrųjų gali?
Tai sudėtinga profesija, nes reikia nuolat viskuo domėtis, išmanyti kultūrinius dalykus, žinoti, kas vyksta pasaulyje, mokėti kalbas ir puikiai valdyti savo gimtąją kalbą. Be to, reikia, kad patiktų viešai kalbėti, nebūti droviam.
O ar lietuvių kalba patenka tarp tų, kurių specialistų yra pakankamai?
Paprastai padėtis būna gana gera, tačiau, žinoma, per pirmininkavimą poreikis labai augs. Nežinau, kiek, nes tai priklausys nuo jūsų ministrų, ekspertų, ar jie kalbės lietuviškai, ar kitomis kalbomis. Tačiau bet kuriuo atveju poreikis bus didesnis.
Nemanau, kad vien dėl pirmininkavimo reikia imtis specialių priemonių, nes po šešių mėnesių pakankamai darbo visiems tiems žmonėms nebus. Reikia rasti praktinius sprendimus: svarbu sukoordinuoti tarp institucijų (dėl to čia ir atvykau), kad tą pačią dieną nebūtų daugiau nei vieno politinio renginio.
Tačiau ar bus kokių specialių pasiruošimų vertėjams? Prieš Kiprui pirmininkaujant, vertėjams buvo organizuojami specialūs kursai, mokoma kalbos specifikos, dialektų. Ar bus kas nors panašaus?
Parengėme specialų kursą Lietuvos Seimo vertėjams, kurie atvyko į Europos Parlamentą, apsižiūrėti, pereiti specialius mokymus.
O kuo apskritai skiriasi sinchroninis vertimas Europos Parlamente nuo kitų institucijų?
Labai skiriasi. Europos Parlamentas yra vienintelė viršnacionalinio pobūdžio organizacija visame pasaulyje, kuri yra tiesiogiai išrenkama piliečių. Visame pasaulyje nėra jokios kitos asamblėjos – nei Jungtinėse Tautose, nei Europos Taryboje, nei NATO. Vadinasi, bet kas gali būti kandidatas, ir nereikia mokėti kalbų, norint būti išrinktam.
Žmonės renka juos ne dėl kalbų mokėjimo, o todėl, kad mano, jog juos tinkamai atstovaus. Taigi, jie turi sugebėti kalbėti savo kalba, išdėstyti argumentus, būti suprasti kolegų kalbėdami ta kalba, kuria kalba. Paprastai sakau, kad per karo laikotarpius svarbūs ginklai, o per taikos – argumentai.
Kalbantieji gimtąja kalba, turi daugiau galimybių įtikinti kitus, nes jaučiasi labiau atsipalaidavę. O jei nekalbi gimtąja kalba, nepasakai, ko norėtum, pasakai tik tai, ką ta kalba gali pasakyti. Tai nebūtų sąžininga. Dabar Europos Parlamente visi nariai turi vienodas teises. Kitose institucijose taip nebūna. Ten būna darbas vyksta trimis, dviem kalbomis arba net viena kalba.
Grįžkime prie darbuotojų kvalifikacijos klausimo. Ar pastebėjote, kad šalyse narėse iš buvusio sovietų bloko žmonės tiesiog mokėtų mažiau kalbų, nes ilgą laiką turėjo kontaktą tik su sava ir slavų kalbomis?
Nemanau, kad tai vis dar galioja jauniems žmonėms. Jie mokosi kalbų. Deja, šiais laikais jie dažnai mano, kad pakanka anglų kalbos. Taip nėra. Ekonominiu požiūriu galingiausia Europos šalis dabar yra Vokietija. O jei manęs paklaustumėte, kuri tinkamiausia prekybai kalba, pasakyčiau, kad tai kliento kalba. Vadinasi, visos kalbos. Jeigu nori daryti verslą, turi mokėti klieno kalbą. Todėl Vakarų šalyse dabar mokomasi rusų kalbos. Arba kinų.
Kalbant apie prekybą, tas pokytis labai staigus. Laikas, kurį viena karta mokosi vieną kurią nors kalbą labiau nei kitas, gali būti labai trumpas. Todėl, jei mokaisi kalbos, tai turi būti meilės romanas. Kalba, kultūra turi tave žavėti, kad galėtum tapti tikru tos kalbos šeimininku.
Paminėjote, kad kartais žmonės mano, jog užtenka išmokti anglų kalbą. O ar nėra tokios problemos, kad visiems norint kalbėtis angliškai su anglakalbiais trūksta anglakalbių, mokančių kalbas?
Mūsų būryje yra anglų vertėjų, kurie moka kitų kalbų. Tačiau sunku rasti jaunų anglakalbių, kurie mokėtų kalbas, todėl kartais tenka ieškoti žmonių ne Europoje, bet net Jungtinėse Valstijose ar Afrikoje. Ir dar neabejotina tuo, kad anglakalbiai ne visada supranta užsieniečius, kurie mano, kad kalba angliškai.
Vis dažniau kalbama apie tai, kad mašinos kada nors galėtų pakeisti sinchroninius vertėjus. Atlikta nemažai tyrimų. Kaip manote, ar kada nors taip nutiks ir Europos Parlamente – vietoj vertėjų bus mašinos?
Jeigu klausiate, ar apskritai kada nors taip bus, tai negaliu atsakyti, nes neturiu krištolo rutulio. Per pastarąjį dešimtmetį pamatėme, kad niekas negali nuspėti, į kurią sritį gali įsiveržti dirbtinis intelektas.
Su tais mokslininkais mes labai glaudžiai bendradarbiaujam. Jiems suteikiame galimybes tirti tai, ką darome mes, nes tokios daugiakalbės platformos jie daugiau niekur nerastų. Galiu pasakyti, kad padarytas didžiulis progresas atpažįstant kalbą, verčiant raštu.
Tuo metu vertimas žodžiu nėra labai išvystytas. O kiek jis ir yra išplėtotas, tai veikia nebent kalbų porose, pavyzdžiui, anglų – lietuvių. Bet ką, jeigu imama kalbėti prancūziškai? Mašina su tuo nesusitvarkys. Taigi kita karta dar tokios galimybės neturės. Bet negaliu pasakyti, kas bus po 30 ar 50 metų.
Ir dar vienas dalykas. Įsivaizduokim, kad esu radijo klausytoja, kuri klausosi šio interviu ir išgirsta, kad štai trūksta specialistų, Lietuva tuoj pirmininkaus Europos Tarybai. Norėčiau taip pat išbandyti vertimą žodžiu. Ar dar turiu laiko ir galimybių įsitraukti?
Tikėjausi, kad paklausit tokio klausimo, nes tikėjausi, kad bus jaunų žmonių, kurie mūsų klausosi. Galimybių spėti iki pirmininkavimo jie tikrai neturi, nes reikia būti studijavus vertimą žodžiu. Tai magistro laipsnis, trunkantis bent vienerius metus.
Tačiau nors Lietuva į bendriją įstojo 2004-aisiais, kai kurie iš mūsų vertėjų pamažu artėja link pensijos. Tai reiškia, kad tie, kurie norėtų tuo užsiimti, turi jau ruoštis būti kita karta. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad tam reikia studijuoti kalbas. Taip nėra. Mums reikia žmonių, kurie studijavo bet ką – teisę, ekonomiką, inžineriją... Turime gydytojų, turime žmonių, dirbusių fizikais Ženevoje.
Tada, kai turite universiteto diplomą, įstokite metams į vertimo žodžiu magistro studijas. Kodėl mes taip sakom? Jeigu nuo pradžių studijuosite tik vertimą, kas bus, jei paaiškės, kad tai jums visai nepatinka arba jūs nesate pakankamai geri? Būsite studijavę veltui, neturėsite specialybės.
Norime, kad jauni žmonės jau turėtų specialybę, būtų brandesni, turėtų geresnį suvokimą. Norime, kad jie gerai mokėtų savo gimtąją kalbą, ir tik tada metus mokytųsi būti sinchroninio vertimo specialistais. Nes jeigu paaiškės, kad jie šiam darbui netinka, jie bus praradę tik vienerius metus.
Paminėjote, kad dabartiniai lietuvių vertėjai artėja prie pensijos. Bet ar tai vienintelis būdas išeiti iš šios srities? Negi nebūna, kad jie tiesiog mestų darbą?
Tokių atvejų mes neturime. Pasakysiu, kodėl. Nes tai vienas iš nedaugelio darbų, kur nedarai kasdien to paties. Vieną dieną nagrinėji vieną temą, kitą dieną – kitą. Nedirbi su tais pačiais žmonėmis, tame pačiame mieste.
Tai toks įvairus ir įdomus darbas, nes šiandien istorija rašoma ne mūšio laukuose, ji rašoma susitikimų salėse. O kai skaitai apie tai laikraščiuose ar girdi per radiją, galvoji: aš ten buvau, aš irgi istorijos dalis. Taip įdomu kasdien matyti premjerus, prezidentus, užsienio reikalų ministrus ir ne tik juos. Neseniai Europos Parlamente lankėsi Hillary Clinton, Princas Charlesas, Dalai Lama, net Richardas Gere`as.
Tai labai įvairi specialybė, ir dažniausiai žmonės nenori jos keisti, kai jau į ją patenka. Taip, šis darbas pilnas įtampos, tačiau teigiamos įtampos. Aktoriai prieš eidami į sceną irgi patiria įtampą, bet vos tik atsiveria užsklanda, įtampą pamiršti, būni čia ir dabar. Taip pat ir mums – vos įsijungus mikrofonui, savo stresą pamiršti.
Susitelki ties tuo, ką girdi, nori, kad tavo žinia būtų perduota, kad kitas atsakytų tam, kuris klausia. Tu nebesi tu. Tu tampi žmogus, kuriam verti. Tai persikūnijimas, kaip aktorių, ir žinoma, kad jis sukelia daug įtampos, bet ta įtampa teigiama.
