Nors Justę Arlauskaitę-Jazzu šiandien galime pavadinti garsiausia šalies dainininke, ji tikina, kad iki šiol sunku bent trumpam sustoti ir tiesiog pasimėgauti šlove.
Atlikėjos, tekstų autorės ir garsiausio šalies muzikinio projekto „X Faktorius“ teisėjos kelias iki garsenybės titulo buvo ilgas ir nelengvas. Džiazą dainuoti ji pradėjo vos 13 metų. Pasirodydavo su įvairiais muzikiniais projektais, net tapo garsios grupės „Pieno lazeriai“ vokaliste. Paskui baigė muzikos studijas Lietuvoje, o vėliau ir Anglijoje, Londone. Ir tik prieš 12 metų ji susipažino su dabartiniu savo kolega muzikos prodiuseriu Leonu Somovu.
Šiandien Jazzu gali pasigirti tūkstantines minias sutraukiančiais koncertais, dešimtimis hitais tapusių dainų, kurių tekstus rašo pati, populiariausio televizijos projekto komisijos narės kėde ir tuo, kad viskam pasiekti neprireikė skandalų. Nors girtis tikrai yra kuo, pati Jazzu sako save vertinanti kur kas griežčiau nei galima įsivaizduoti.
- Ar nepamirštate pati įvertinti savo pasiekimų?
- Esu maksimalistė. Man visuomet atrodo, kad galiu geriau, daugiau. Tačiau būna ir tokių akimirkų, kuomet tu negali patikėti tuo, kas įvyko. Tada sustoji ir pagalvoji, kad yra kuo tikėti. Nes tai nebuvo vien atsitiktinumų virtinė, siekiant tikslo ir svajonės išsipildymo dar reikėjo ir darbo, širdies.
Esu kur esu. Norėčiau dažniau su savimi pasikalbant pasakyti sau „vau, aš didžiuojuosi savimi“. Tačiau dažniausiai tą jausmą keičia nepasitenkinimas, kažkokia baimė. Ji visada šalia, kai tik ima lydėti sėkmė. Tad dabar labai mokausi džiaugtis savimi, džiaugtis žmonėmis, kurie manęs klausosi.
Aišku, aš labai laiminga. Ne kiekvienam gyvenime pasiseka dirbti tai, apie ką buvo svajota nuo pat mažų dienų. Pirma tai skambėjo kaip kažkokia maža svajonė, o dabar tapo mano kasdienybe. Kiekvieną dieną gyventi savo svajonės išsipildymu yra nerealu.
- Ar esate iš tų žmonių, kurie net turėdami laisvą dieną sunkiai ištveria be darbo?
- Tikrai nesiskundžiu, kad per darbus nerandu laiko. Randu aš to laiko, tik kad aš jį išnaudoju labai keistiems dalykams. Visada gyvenu kažkokiomis filosofinėmis būsenomis. Tad jeigu bent dvi dienas pavyksta visiškai negalvoti apie darbus, apie tai, ko nepadariau ir kiek dar daug turiu padaryti, tai yra vau. Nes trečią dieną aš jau noriu kažką veikti, eiti, man trūksta žmonių, man reikia naujos istorijos, man reikia eiti į studiją ir t.t. Gal ir nesu didžiulė darboholikė, tačiau darbe aš esu labai atsakinga ir preciziška.
- Jūsų darbas kupinas stresinių situacijų. Kokie ritualai padeda atpalaiduoti mintis?
- Yra tam tikrų ritualų. Pavyzdžiui, prieš labai svarbų koncertą privalau tris dienas labai gerai išsimiegoti. Kad tai įvyktų, turiu tendencingai išgyventi dieną – repetuoti, valgyti ir miegoti tik tomis pačiomis valandomis kas dieną.
Jeigu likus trims dienoms man visgi nepavyksta įeiti į tą ritmą, negaliu nei valgyti, nei miegoti, tuomet mėgstu nueiti į masažą. Tik jokiu būdu ne prieš patį koncertą, nes tai mane labai atpalaiduoja. O prieš koncertą norisi ne atsipalaiduoti, o susikaupti.
Taip pat ne paslaptis, kad geriausiai pailsiu savo sodyboje. Tačiau visai neseniai atradau dar vieną dalyką. Prieš koncertą man žūt būt reikia pabūti vienai. Nes kartais daugiau apie nieką negaliu galvoti. Tad man svarbu pamedituoti, paleisti mintis. O tam, kad jas paleisčiau, aš turiu pabūti viena. Tačiau prieš koncertą aš to streso vis tiek nesugebu nuvyti. Kaip visada bijojau, taip ir bijau.
- Kokie jausmai ar net negalavimai kamuoja prieš lipant į sceną?
- Niekada nekalbu apie stresą ir nemalonius išgyvenimus, nes manau, kad su žmonėmis aš turiu dalintis muzika ir tik teigiamais jausmais. Žinoma, esu žmogus, tad visko ir mano gyvenime visko pasitaiko. Tačiau viešai skųstis nemėgstu.
Nors skųstis yra ko. Kiekvienas koncertas ar kita stresinė situacija, kurių mano gyvenime apstu, paliečia sveikatą. Apie šiuos išgyvenimus gal net ir knygą galima būtų parašyti.
Gali ir visą mėnesį ilsėtis Seišelių salose. Baimės jausmo prieš lipant į sceną niekaip nenumalšinsi. Nes tuomet tu supranti, kad esi atsakingas už tai, kas įvyks. O tai įvyks tūkstančių žmonių širdyse ir galvose. Tada viską vertini atsakingai.
Anksčiau aš bijodavau, kad nusilaušiu kablą ar nusidaušiu dantį į mikrofoną. Dabar susitikusi su publika nerimauju dėl grįžtamojo ryšio. Man svarbu, kad kiekvienas jaustųsi laimingas, kad pavyktų perduoti tai, ką jaučiu ir, kad mane suprastų.
Elementaru, jog nerimauju. Kiekvienas koncertas, kiekviena daina yra tarsi mano vaikas. Todėl aš labai atsakingai turiu tai paleisti į gyvenimą.
- Ir tai jaučiasi. Profesionalumas jums šiandien suteikia galimybę vertinti kitus dainininkus „X Faktoriaus“ projekte. Ar neskauda širdies kritikuojant ar ištariant „ne“?
- Būna visko. Man širdį skauda ir dažnai. Aš labai lėtai mokausi žmonėms pasakyti „ne“. Man labai skaudu net gi tada, kai jie labai daug reikalauja ir mano atžvilgiu yra neteisūs.
Tad pasakyti „ne“ žmogui, kuris turi tokią pačią gyvenimo svajonę, kokią turėjau ir aš, yra „peilis“. Ir jeigu kažkas galvoja, kad šie dalykai yra surežisuoti, galiu dar kartą patvirtinti, kad taip tikrai nėra.
Kaip nuo pat pradžių savo pasisakymuose ar dainose buvau visiškai nuoširdi, lygiai taip pat esu nuoširdi ir „X Faktoriuje“. Aišku, būna visokių situacijų. Juk nuoširdumas nėra apribotas. Gali būti, kad atveriu širdį sakydama – „tu man nusibodai, tau čia ne vieta ir kam tu save žemini?“. Kartais aš galiu nieko nepasakyti, nes verkiu iš grožio. Tad visokių tų emocijų būna.
„X Faktorius“ man tapo didžiule šeimyna. Net nejaučiu, kad manęs ten kažkada nebuvo. Atrodo, kad buvo visą laiką. Tai štai tokias šeimynines dramas mes ten ir išgyvename. Nėra ten kažkokių surežisuotų veiksmų. Jausmų nesurežisuosi.
Man atrodo, žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad aš to tikrai nedaryčiau. Jie mato, kad ta drama gyvena mano viduje. Manau, kad esu pakankamai empatiškas žmogus, kad išgyvenčiau dėl kiekvieno dalyvio.
- Kaip pavyksta vėliau tas emocijas paleisti?
- „X Faktorius“ yra šou. Tai tarsi konvejeris. Vieni ateina, kiti išeina. Ir tu supranti, kad negali gyventi kitų žmonių gyvenimų. Gali nebent kažką patarti. Pasitaiko tam tikrų žmonių, kuriems tiesiog privalai pasakyti tai, kad „tu niekada nedainuosi ir nepuoselėk tokių svajonių“. Gal tuo momentu sužeisi jį ir jausies kaltas. Tačiau gali būti, kad padėsi atrasti kitą savo talentą.
Tikiuosi, kad taip viskas ir vyksta. Žinoma, aš tai išgyvenu labai sunkiai. Manau, žiūrovai jau spėjo įsitikinti . Tačiau yra kaip yra.
Tiesiog šiame projekte kiekvienam reikia užsimotyvuoti save ir surasti savo misiją. Atrodo, kad man pavyko. Esu konstruktyvi ir nuoširdi. Manau, toks mano moto.
- Ir į „X Faktorių“ ir į sceną žengiate tarsi diva. Kiek jums, kaip moteriai šiam švytėjimui įtakos padarė nauji jausmai?
- Daug. Taip ilgai ieškojau laimės ir pilnatvės jausmo savyje, kituose, visur ir niekur, kad pradėjau jo tiesiog nebejausti ir nebetikėti, kad tai egzistuoja. Ir tada aš viską tiesiog paleidau, mokiaus džiaugtis bent laimės akimirkomis. O kas ta ištisa laimė aš niekada nežinojau. Kai gyvenime išsistumia negražūs dalykai, atsiranda vietos gražiems. Taip ir atsitiko.
Kai jauties gerai, žmonės jaučia tavo spinduliavimą. Man gera, kai mano artimieji šypsosi, nes aš šypsausi, kai turiu energijos jis rūpintis, kai turiu minčių kurti dainas, kai gebu dalintis, kai degu noru gyventi, kai jaučiu pakylėjimą ir noriu būti geresniu žmogumi.
Tu visada atsikeli su šypsena veide ir džiaugiesi dieną. Džiaugiesi artėjančiu koncertu, mąstai sukurti naują dainą. Kaip tu gali nesijausti laimingu? Juk dar ir mylimas žmogus šalia.
Man atrodo, kad meilė ir muzika yra mano variklis. Jie nebūtų vieno arba kito – būtų per sunku. Aš iš meilės rašau dainas. Kai muzikuoju, dainuoju apie meilę. Tai yra du neatsiejami dalykai.
Ne paslaptis, kad mano gyvenime yra naujas žmogus. Ir aš tikiuosi, kad taip ir liks. Tikiuosi, kad aš ir toliau būsiu tokia laiminga, kokia esu dabar.
- Ar yra kažkokių judviejų meilės priežasčių, kurias galėtumėte įvardinti?
- Nemanau, kad meilė išvis reikalauja daug žodžių. Tačiau aš esu sau maždaug atsakiusi į klausimą „kas yra meilė“. Kai sutikau tą žmogų, sugalvojau keletą frazių: su juo jaučiuosi geriau, nei būdama viena ir man atrodo, kad visada taip ir buvo. Kad visada taip ir turėjo būti. Nežinau, kažkoks stebuklas amžinybėje.
Man tiesiog ramu, o siela virpa. Kurti dainas dainas apie meilę man lengviau nei apie ją kalbėti. Apie meilę lengviau tylėti.
- Gal netrukus sulauksime dainos ir apie naują meilę?
- Aš pastoviai dainas kuriu apie tai... Anksčiau maniau, kad jos gali gimti tik iš kažkokio negatyvaus jausmo ar skausmo. Dabar aš taip nemanau. Jos gimsta tiesiog iš jausmo. O kokie tie jausmai ir kaip aš juos išreikšiu – išgirsite. Dar tikrai daug metų žadu tai daryti. Nes aš tikrai turiu, ką pasakyti.
