Ši mergina – neabejotinai viena tų retų muzikinės padangės paukščių, kurie lavina mūsų muzikinį skonį. Girmantė Vaitkutė – anaiptol ne eilinė šarka, juolab ne pupa, veikiau vilkė, buvusi grupės „Bekešo vilkai“ solistė. Girmantė neslepia esanti smarkiai užsispyrusi, tačiau nebijo stiprių oponentų: kritika skatina l tobulėti. fotodiena.lt nuotr.
Girmantė neslepia esanti smarkiai užsispyrusi, tačiau nebijo stiprių oponentų: kritika skatina l tobulėti. fotodiena.lt nuotr.
Nuo choro iki solo
Tiesa, ši vilkė dar labai jauna, tačiau atkakli ir jau patyrusi, net vadovavusi gospelo chorui „Sounds in G“, kurios nare prieš tai buvo. Muzikali mergina groja smuiku, fleita, fortepijonu, o vos prieš penkerius metus pasiryžusi koncertuoti savarankiškai, šiemet tik per plauką nelaimėjo šiųmetės nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos. Kažin ar tik dėl to nesigailėsime? Pati Girmantė nelinkus graužtis dėl praeities, juolab kad unikalus merginos balsas eina tiesiai į dangų, o šis jai kol kas maloningas.
Girdėjau, Girmante, kad dainuoti pradėjote palyginti vėlai.
Dainuoti tikrai pradėjau tik dvyliktoje klasėje, iki tol grojau smuiku, fleita ir fortepijonu. Mano gyvenime iki vėlyvos paauglystės buvo daug klasikinės muzikos, vėliau viskas kiek pasikeitė. Amerikos bažnyčiose užgimusi gospelo muzika – savotiška malda, jos tekstas, melodija, harmonija pakelia nuo žemės, jaudina širdį. Prisimenu, kai pirmą kartą Švedijos festivalyje išgirdau svečių iš JAV gospelo chorą, akys pritvinko ašarų...
Kas jūsų tėvai, kokia dvasia jūs auklėta?
Tėvai – muzikantai: mama pianistė, tėvelis groja vargonais ir klavesinu. Augau, kaip man dabar atrodo, labai smagiai, turiu dar sesę ir brolį. Gyvenome su seneliais nedideliame butelyje, susigalvodavome veiklos ir žaidimų, dainuodavome liaudies dainas. Sekmadieniais močiutė vesdavosi į bažnyčią.
Dainavote kaip pritariančioji vokalistė su daugeliu Lietuvos scenos žvaigždžių. Ar lengva bendrauti su įžymybėmis?
Pritariančiosios vokalistės patirtis be galo naudinga, nes užkulisiuose pamatai visą „virtuvę“. Dainuodama su Lietuvos žvaigždėmis jokių ypatingų sunkumų nepatyriau, jie savo įnorių ir kaprizų nerodė. Scenos profesionalai – protingi žmonės, reikalauja tik to, kas būtina, kad pasirodymas būtų kuo geresnis.
Ar lengva jums buvo „Eurovizijos“ atrankoje? Juk ten susirenka visokio plauko marginalų, kurie verčiau dainuotų duše. Kaip jums atrodo, ar tie dainininkai šventai tiki, kad yra talentingi, ar tiesiog ieško reklamos?
„Eurovizija“ – puikus būdas išbandyti save ir prisistatyti auditorijai. Ne visi gali pamatyti koncertus Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose, daugumai gyventojų televizija yra tiesos ir naujienų skelbėja. Kiekvienas dalyvaujantis atrankoje turi savų motyvų. Nesmerkiu tų, kurie eina pasireklamuoti, tai jų teisė. O jei scenoje nesusimauna, reklamą tikrai gali vadinti vykusia, tiesa? Jei dalyvį lydi sėkmė, galbūt seksis ir vėliau, tereikia dirbti ir išnaudoti sėkmės akimirką.
Kliūva ne lietus, o fonograma
Ar jaudinatės prieš publiką?
Dažniausiai tai labai priklauso nuo bendros savijautos, nuotaikos ir fizinės formos. Jeigu sergu, negaluoju, esu prikimusi ar ką nors skauda, tada stresas didesnis, nes niekada nežinai, ar šlubuojanti sveikata nepakiš kojos. Ekstremalių situacijų gal nėra buvę: krypteli koja lipant laipteliais į sceną, supainioju arba pamirštu žodžius. Bet kol kas nebuvau pakliuvusi į tokią situaciją, iš kurios nebūtų pavykę išsisukti. Turbūt galiu dėl to jaustis laiminga.
Jus kviečia dainuoti į privačius renginius?
Taip, dainuoju privačiuose renginiuose. Nebijau pripažinti, kad kol kas tai – vienas rimtesnių pragyvenimo šaltinių. Bet džiaugiuosi, kad ir į viešus koncertus susirenka pilnos salės. Tai be galo malonu ir skatina judėti į priekį.
Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie bamba, kad čia nėra darbo, ir emigruoja?
Pasakyčiau, kad, ko gero, per mažai stengiasi. Toks jau mūsų, lietuvių, bruožas – niurnėti. Kartais tereikia nutilti, apsidairyti ir pasinaudoti bent menkiausia galimybe. Nėra ką veikti? Susigalvok! Pasek draugų pavyzdžiu. Mūsų talentai bei galimybės burbant taip ir užmiega. Gaila.
Nenorėtumėte dainuoti kokiame madingame Londono klube?
Žinoma, norėčiau. Bet tam visiškai nebūtina emigruoti.
Ką manote apie lietuvius emigrantus, kurie uždarbiauja dainuodami gatvėje? Ar galėtumėte dainuoti lietui lyjant?
Manau, kad susiklosčius situacijai tikrai galėčiau dainuoti ir lyjant lietui. Šiandien man tai atrodo netgi šiek tiek romantiška. Žinoma, kai kurie pagrasintų piršteliu ir pasakytų, kad nesuvokiu, ką reiškia maistui ir pragyvenimui užsidirbti gatvėje.
Jūs atrinkote „Chorų karų“ projektui „Šachmatinio“ choro dalyvius. Ar tarėtės su grupe „ŠarkA“? Ar nėra taip, kad žmonės „iš gatvės“ geriau dainuotų nei jos?
Taip, buvau tas žmogus, kurį grupės „ŠarkA“ merginos pasikvietė būti choro vadove. Per atrankas užsirašinėjome pastabas, vėliau diskutavome, nes puikiai žinojome, kokių žmonių į chorą ieškome. Galbūt kai kurie dainuoja geriau, nei „ŠarkOS“. Tačiau jos turi labai daug sceninės (ir ne tik) patirties, kuria mielai dalijasi, todėl šis choras toks stiprus.
Perdainuojate talentingas pasaulinio lygio dainininkes – Adelę, W.Houston, Beyonce. Ar garsenybių dainų atlikimas nėra lengvesnis kelias? O gal ir pati rašote dainas?
Galima galvoti ir taip: svetima šlovė, lengvas populiarumas... Bet galiu parodyti ir kitą medalio pusę. Manote, kad labai lengva taip paruošti programą, kad žmonės norėtų vėl ateiti? Ar paprasta sukurti kokybišką produktą šiais laikais, kai daugumai žmonių užtenka, kad atlikėjos ilgos kojos ir plaukai, o balsas nesvarbu? Stengiuosi, kad žmonės ateitų dėl manęs, o ne dėl to, kad dainuoju jų mėgstamos dainininkės dainas.
Dainuojate gyvai. Ką manote apie fonogramas?
Kiekvienas pasirenka dainuoti ir elgtis scenoje taip, kaip jam atrodo teisinga. Man yra tekę kelis kartus dainuoti pagal fonogramą – tai buvo vienos nemaloniausių scenos patirčių, nes savimi visiškai nepasitikėjau. Gyvai dainuoti daug lengviau, jaučiuosi ramesnė. Žinau, kad jei ir suklysiu, dėl to bus mažiau gėda, negu nepataikius žiopčioti pagal fonogramą...
Ką manote apie Lietuvos grožio standartus? Ar nesulaukiate komentarų dėl nestandartinės sceninės išvaizdos?
Grožio standartai Lietuvoje ir visame pasaulyje šiek tiek iškreipti. Vaizdo klipuose matome nudailintas reklamas, tobulus kūnus, todėl norime patys taip atrodyti. Ir tai nekeista, tokia žmogaus psichologija. Komentarų dėl išvaizdos sulaukiu, tačiau reaguoju tikrai ne į visus. Žinau, kad esu nestandartinė, bet pastaruoju metu gyvenu pagal griežtesnį režimą, kitaip maitinuosi, sportuoju. Tai darau veikiau dėl savęs – taip maloniau gyventi. Žmogus gražiausias tada, kai būna savimi. Yra merginų, kurios taip jaučiasi atrodydamos tarsi barbės, ir, manau, kad tai nėra blogai. Linkėčiau surasti įkvėpimo tapti savitomis. Šypsotis, kad akys šviestų. Tobulintis, kad smegenys veiktų. Nemanau, kad išvaizda – reikšmingiausia. Svarbiausia – graži ir darni visuma.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Klausausi muzikos, skaitau, žiūriu filmus, būnu su širdžiai mielais žmonėmis. O atšilus orams, su skautais maunu į miškus. Neatpažintumėte sutikę mane po savaitėlės stovykloje, toli nuo civilizacijos. Tai man puikiausias poilsis nuo blizgučių, miesto šurmulio, lėkimo, darbų ir pokalbių. Tik miškas, samanos, laužas, ežeras ir dangus. Net ir tada, kai pliaupia lietus, būna smagu. Lašų barbenimas į palapinės stogą ramina tarsi lopšinė.
Be darbo paslankioti nepavyksta
Ar galėtumėte įsivaizduoti save, sėdinčią kontoroje? Kita vertus, dainininkų koncertų grafikuose būna pauzių, tad uždarbis nereguliarus.
Sėdinčios kontoroje savęs neįsivaizduoju, bent jau kol kas. Esu laiminga, kad galiu veikti tai, kas „veža“, ir iš to pragyventi. Kad netektų badauti pauzių metu, stengiuosi taupyti, juk maža kas gali nutikti. Kritiniu atveju visada sulaukiu tėvų pagalbos. Be to, mokykloje vaikams dėstau muziką, turiu keturias klases – po dvi septintokų ir aštuntokų. Tai papildomos pajamos. Jei kada nutiktų taip, kad negalėčiau dainuoti, imčiausi organizuoti renginius. Manau, pavyktų.
Kas gamina jums maistą, tvarko buitį?
Viską stengiuosi tvarkyti pati, buitis – tik mano rūpestis. Atskirai nuo tėvų gyvenu jau beveik šešerius metus. Žinoma, kartais mama palepina: atveža kotletukų, namie keptos duonos. Bet tai anaiptol nereiškia, kad pati negaliu kotletukų išsikepti. Kartais smagu patinginiauti, norisi, kad kas nors pašokinėtų aplinkui, pasirūpintų. Tada važiuoju pas mamą ir šeimyną. Bet juokingiausia, kad ten netenka slankioti be darbo – mama dažniausiai apsidžiaugia, kad atvažiavo „papildomos rankos“, tad prisidėti prie bendros veiklos tenka.
Ar nepriekabiauja gerbėjai po koncertų? Ar turite vaikiną?
Jau kurį laiką mano širdis laisva. Kas ten žino, kaip bus netolimoje ateityje. Nieko neskubinu, gal vis kaitresnė saulė ką nors ir atneš. O dėl gerbėjų priekabių nejaučiu. Dažniausiai žmonės labai nuoširdžiai bendrauja, pagiria, sako, kad koncertas patiko, ir panašiai. Tai malonu.
Ar su vyrais dirbti ne paprasčiau nei su moterimis? Ar turite gerų draugių?
Daugiausia dirbu su muzikantais vyrais. Bet turiu mielų širdelei draugių, kurios visada patars, išklausys ir supras. Tokių, kuriomis galiu pasitikėti, o jos gali pasikliauti manimi. Jeigu duodi ir negalvoji, ką gausi mainais, dažnai viskas grįžta su kaupu. O nenuoširdžių būna ir draugių, ir draugų. Tikrai nereikia manyti, kad vyrukai saugo visas paslaptis. Visko pasitaiko, svarbu neužmigti, stebėti aplinką ir nesielgti su žmonėmis taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Ar jūsų gyvenimas nėra kiek chaotiškas – dėl projektų gausos, vėlyvų koncertų?
Chaoso neišvengiu, tačiau griežtas planavimas dažniausiai nugali darbų cunamius. Būna, pagalvoju: oje, kaip išgyvensiu šitą savaitę? Nes kalendoriuje matau paskaitas, darbą, repeticijas, kelis koncertus. Bet tai sėkmingai įveikiu. Ko gero, turiu, kas mane iš viršaus saugo...
Kaip atrodo įprasta jūsų dienotvarkė?
Jei tik nereikia į darbus, paskaitas ar repeticijas, mėgstu ilgiau pamiegoti. Tačiau jei tądien reikia į darbą, keliuosi prieš septynias. Nemėgstu, bet toks gyvenimas. Pastovios dienotvarkės neturiu, repeticijų ir koncertų grafikai keičiasi. Tačiau visada stengiuosi suspėti į treniruotes.
Kaip manote, kuris jūsų būdo bruožas geriausias?
Negaliu objektyviai vertinti, bet manau, kad esu užsispyrusi. Kartais tai labai kenkia, o kartais kaip tik padeda. Taip pat manau, kad esu draugiška ir atvira.
Jums tik 24 metai, bet sparčiai kopiate aukštyn. Tai lemia talentas, darbas ar kietas Avino charakteris?
Kopti aukštyn padeda daugybė dalykų: turiu gerą komandą, daug dirbame, talentas ir sėkmė – taip pat dideli pagalbininkai. O kietas charakteris kartais trukdo. Stengiuosi nebūti kietakakte, leidžiuosi į kompromisus. Tačiau pasiginčyti, kaip sakau, dėl bendros gerovės, mėgstu. Iš ginčų neretai gimsta labai geros idėjos. Svarbu – stiprus oponentas. Džiaugiuosi, kad mano vadybininkas būtent toks.
Ar tikite likimu, lemtingais susitikimais su žmonėmis, kurie pasuka gyvenimą kitaip? Ko norėtumėte iš likimo dovanų, ko labiausiai trokštate?
Tikiu, kad esu saugoma iš dangaus, taigi niekas mano gyvenime nevyksta be reikalo. Tikiu žmonėmis, kurie gyvenimui suteikia naujų spalvų ir vingių. Šiuo metu norėčiau, kad naujos pažintys padėtų žengti ta kryptimi, kuria einu, nes ši man tinka. Dainuoti be galo mėgstu, po truputį rutuliojasi ir nuosavos kūrybos reikalai... Ko daugiau tereikia? Tik kad ši laimė ir sėkmė nesibaigtų.
Loreta Glebavičiūtė
