Televizijos žiūrovai ją įsiminė pamatę šokių projekte „Tu gali šokti“ – kaip komisijos narę, kuri ir aštrialiežuvį Jurijų Smoriginą moka gražiai „pastatyti į vietą“. Beje, tas pats J. Smoriginas Jūratę vadina savo mūza.
Matyt, ji to verta.
Irena Kamičaitienė
Lietuva jus pažįsta iš projekto „Tu gali šokti“. Ar jums šiek tiek neapmaudu, kad daugiau nei du dešimtmečius dirbote Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o tik dabar tapote plačiai žinoma?
Ne, nė kiek. Juk televizija – visiems žmonėms prieinamas dalykas. O į operą ne visi gali atvažiuoti. Visada maniau, kad rajonuose gyvenantys žmonės to meno mažai mato. Todėl gal kaip tik gerai, kad televizijoje galima pamatyti gero, įdomaus, aukšto lygio šokio, nes projektas – vertingas. O dėl savęs, net nesusimąstau, ar esu žinoma ar ne – tiesiog darau tai, kas man miela ir įdomu. Suprantate, ėjimas į sceną artistui – šventė. Ėjimas į tą kitą, televizijos sceną, irgi šventė, todėl net negali pasakyti, kad tai – darbas. Mes ateiname, dalyvaujame ir atiduodame save, kaip gebančius vertinti šokį.
Vis dėlto mes apie jus labai mažai žinome. Papasakokite šiek tiek daugiau.
Mokslus baigiau Ukrainoje, tarptautinėje šokių akademijoje.
Specializavausi kaip baletmeisterė-repetitorė. Bet man nepavyko atsidurti toje vietoje, kurioje tikėjausi. Manęs neprileido dirbti, nepriėmė, kur norėjau, nors tada maniau, kad galiu save realizuoti. Buvo apmaudu, nes jaučiau, kad turiu potencialo, buvau pasiruošusi. Žinote tą būseną, kai baigi mokslus ir labai nori padaryti daug gerų darbų. Bet vėliau dėl to pasijutau dėkinga – tik neminėsiu konkrečiai kam. Žinote, likimas vis tiek nuneša ten, kur turi būti, nors gali spardytis, norėti ar nenorėti, verkti ar džiaugtis...
Esate fatalistė?
Žinote, tikrai tikiu fatumu. Pastebiu jį savo gyvenime ir atsisukusi atgal kartais suvokiu, kad buvau ruošiama tam, kur dabar esu... Pavyzdžiui, buvau išvažiavusi į Krokuvos operą dirbti šokėja soliste. Operos žanrui visiškai nejaučiau potraukio, bet ten, svečioje šalyje, jį tiesiog įsimylėjau, atradau kitą pasaulį.
Ir dabar jame esu! Tiesiog neįtikėtina – grįžus atgal nusišypsojo laimė dirbti su „Bohemos“, „Užburtosios fleitos“, „Madam Baterflai“ ir kitais projektais...
Štai taip atsiradau ten, kur turėjau būti.
Beje, į Lietuvą grįžau dėl gana įdomios priežasties. Į Lenkiją anuomet išsivežiau septynerių metų dukrą, kuriai teko lankyti lenkų mokyklą.
Mergaitė puikiai mokėsi, bet kartą išgirdau vieną jos frazę: „Žinai, mama, lenkiškai šis žodis skamba šitaip, o lietuviškai nežinau kaip.“ Tada suvokiau, kad reikia mauti namo, nes mano vaikas tampa lenku! O jau kaip tik buvau įsisukusi į savo profesijos žmonių būrį, jau ėmė klostytis karjera. Ir televiziniai šokių projektai buvo. Kai atšokusi paskutinį koncertą pasakiau, kad išvykstu namo, manęs niekas nesuprato. Sakė: „Tu išprotėjai? Tik dabar gali pradėti kažką daryti ir išvažiuoji?“ Vis dėlto – išvažiavau.
Gražus patriotizmo pavyzdys.
Manau, reikia išvažiuoti ir suvokti, kas yra tėvynė, tavo kalba, sienos ir artimieji. Grįžus visa tai įgyja visai kitokią vertę. Apskritai gyvenime nebijau priimti ryžtingų sprendimų. Žinoma, visada lieka abejonė. Tik bepročiai puola nesvarstydami. Bet avantiūrizmo jausmas, matyt, manyje yra. Jau net tai, kad šokių projekte pasiryžau šokti hiphopą... Žinoma, tai buvo ne mano idėja. Galima sakyti, kad mane „įkišo“. Matote – atsirandu ten, kur avantiūra. Ar mane tai tenkina? Aišku. Tai išbandymas, dar vienas laiptelis, kuriuo dar kartą turiu palypėti į viršų. Ir tai – pliusas. Be sunkumų būtų neįdomu. Aš jų nenoriu, kaip ir kiekvienas žmogus, bet kuo daugiau sunkumų, tuo labiau tobulėji.
Visiems įdomus jūsų santykis su vyrais. Juk jūs kone vienintelė pastatote Jurijų Smoriginą į vietą.
Juk mes draugai, kolegos. Kai priimi žmogų ne kaip vyrą ar moterį, o kaip bendradarbį, tai labai padeda atsidurti viename lygmenyje ir bendrauti be jokių užkardų. Kai esame vienminčiai – susikalbame.
Bet mano asmeninis gyvenimas pilnas išbandymų, drastiškų sprendimų. Vakar kaip tik kalbėjau su Jurijumi ir juokavau: „Vis dėlto mano gyvenimo būdas – darbas. Todėl visi, kurie man trukdė dirbti, buvo pašalinti iš šių santykių. Ir tai – žiauru. Buvau ištekėjusi du kartus. Vieną kartą tiesiog nusprendžiau išsiskirti, nutraukti santuoką. O antrą – atsitiko taip, kad žuvo vyras. Toks jau likimas. Štai ir netikėk fatumu. Reikėjo kažkaip išgyventi. Bet dabar patiriu didžiulį džiaugsmą, nes ką tik gimė mano antra anūkė. Fantastika! Taigi esu „baba“ (šypsosi). Žemaičiai taip dažnai vadina močiutes, o aš juk – žemaitė. Taigi laimę man teikia darbas, o džiaugsmą – vaikai. Jas taip ir vadinu – mano trys mergaitės.
Grįžtant prie vyrų temos – galbūt jie moterų atžvilgiu vis dėlto yra gana savininkiški?
Manau, kad visi vyrai – ne, ne visi, bet turbūt dauguma – norėtų, kad moteris stovėtų prie puodų ir skalbtų kojines. Ne kartą esu tai girdėjusi.
Ir tada jie būtų laimingi. Vyrai – sudėtinga rūšis. Tik mano atveju visa tai absoliučiai neįmanoma. Nesakau, kad nesu šeimos žmogus ir kad man šeima nėra vertybė. Šeima man labai svarbi ir po gyvenimo išbandymų dar labiau suvokiu, kad šeimą reikia saugoti iki paskutinės sekundės. Bet matote, artistas yra toks žmogus, kurio neuždarysi į narvą, neprispausi jokiais akmenimis. Arba tu jį myli ir priimi visa širdimi, nepyksti, palaikai – tai artistui labai svarbu – ir supranti, kad jis kitaip tiesiog negali, nes privalo nešti tą savo kryželį. Jei ne – tada tarp dviejų žmonių nieko gero neišeina.
Kūrybinga asmenybė, artistas, uždarytas į narvelį, sunyksta, miršta.
Ir tai – taisyklė. Turbūt todėl esu viena.
Ar jūs laiminga?
Žinote, man ramu. Tai nepaprastai svarbu, nes tikrai labai daug dirbu. Kai reikia – galiu dirbti iki keturių ryto. Ačiū Dievui, sveikata kol kas „veža“. Bet aš visą laiką pasimeldžiu ir pasakau – žinoma, imu sveikatos iš rezervo, bet kiek ten jos dar liko? Juk gegužės 18-ąją man bus 47 metai. Sakote, visiškai nepanašu? Ačiū, draugai man kartasi irgi juokais sako: „Tu – ragana. Visos trys seserys Sodytės – raganos.“ Bet ačiū tėvams už genetiką. Aišku, nuolatinis fizinis krūvis duoda savo. Sportininkai ir šokėjai visada truputėlį jauniau atrodo.
Baletas garsėja kaip itin disciplinuota meno šaka. Turbūt tai taip pat veikia charakterį.
Jei nori rezultato, disciplina turi būti – vienareikšmiškai, bet kurioje srityje, o balete – ypač. Čia kaip kariuomenėje. Visada turi būti geros formos. Niekam nieko nepaaiškinsi – jei eini į sceną, turi būti tobulas.
Žmogus į baletą neateina pažiūrėti tavo bėdų ar skausmų. Tai – tavo misija, ir jei pasirinkai, būk mielas ir jausk atsakomybę ją vykdyti.
Visada norėjau įrodyti, kad galiu. Kartais pagalvoju: „O jei vaikystėje man būtų sudarytos šiltnamio sąlygos, kuo būčiau tapusi?“ Nežinau, ar būčiau geresnė, bet kad silpnesnė – tikrai.
Galima sakyti, kad baletas – tarsi sprintas, tarkime, 100 metrų. Dvidešimt darbo metų – viens ir prabėgai. Baletas – užgrūdina. Jei leidi sau kažko neatlikti, nesiekti užsibrėžto tikslo, vegetuoji – lieki paskutinė. Bet, žinoma, jei artistas neturi ambicijų ir jį tokia padėtis tenkina – viskas gerai.
Neretai viešai pasakoma, kad balete artistai labai mažai uždirba.
Žinoma mažai, nes jie atiduoda viską. Tai – aukščiausio lygio atsidavimas.
Žmogus, kuris pagal savo profesiją dirba tik dvidešimt metų, neužsidirba tiek, kad vėliau pasijustų saugus. Tai – didžiulė problema. Vienas šokėjas gali eiti dar kažką kitą dirbti, o kitas – nesugeba. Kiek išėjusių šokėjų dirba parduotuvėse, stumdo vežimėlius... Žinote, yra tokių graudžių nutikimų. Be to, mažai šios profesijos žmonių lieka be traumų.
O kaip jūs įsivaizduojate savo ateitį?
Gana keistai. Jei priims įstatymą, kad moterys turi dirbti iki 65 metų, neįsivaizduoju, kaip tokio amžiaus su klavyru lakstysiu po salę. Tai tiesiog negražu, košmaras. Tokių metų jau turėčiau po pasaulį plaukioti su savo jachta ir panašiai (juokiasi).
Bet net ir pačiu blogiausiu atveju vis tiek stengčiausi, nepasiduočiau.
Vis dėlto esu užsispyrusi ir kovinga. Mano kredo: kai jauti, kad nebegali, privalai žengti dar vieną žingsnį. Taip ir einu.
Lietuvoje ir pasaulyje išplito mada šokti. Ar kiekvienas gali šokti? Ir kuris gali šokti gerai?
Šokti gali kiekvienas – tik žiūrint kaip ir ką. Šokantis žmogus – gražus.
Jis atsipalaiduoja, nepatiria streso, dėl to iš karto darosi „minkštesnis“, ramesnis, neagresyvus. Šokis – šimtaprocentinė terapija. O kas gali šokti gerai? Jei žiūrėti profesionaliai, pirmiausia – turi turėti tinkamus fizinius duomenis: lankstumą, gražų sudėjimą, dailias kūno formas, linijas, eleganciją, gražią pėdą, keltį. Neturi būti stuburo iškrypimų, susikūprinimo. Aišku, galima pasirinkti tokį šokio žanrą, kuriame ir toks gali būti, bet universaliu šokėju jau netapsi.
Ar viešai vertindama kitų šokį būnate atvira?
Žinoma, televizijoje nekalbu taip, kaip virtuvėje su savo vaiku ar anūkėmis, nes namuose nerenki žodžių ir gali kalbėti laisvai. O televizijoje tavo žodžiai veikia žmones, kurie stovi priešais. Turi pamąstyti, kaip jie sureaguos. Aš – artistė, todėl žinau, kaip veikia kieno nors pasakyta replika. Pati labai jautriai reaguoju į kritiką. Į kiekvieną artistišką menišką sielą kritika įkrinta kaip šėtonas ir turi tam tikrą poveikį. Jei perlenksi lazdą ir pasakysi kaip nors neapgalvotai, galbūt net nenorėdamas įžeidžiančiai – viskas, naudos iš to nebus jokios, žmogus susigrauš, susisielos. Pati tokį krislą esu nešiojusi sieloje – kaip ir kiekvienas artistas. Ir dar vienas dalykas – protu juk suvoki, kad galbūt kritika ir teisinga, bet vidus klaikiai priešinasi. Ir dėl ko? Nes jautiesi įdėjęs viską! Bet iš savo klaidų mokytis verta.
Paskutinis klausimas: ar jūs iš savo klaidų esate pasimokiusi?
Tikrai labai daug. Turėjau laužyte laužyti savo baisų charakterį. Buvau klaikiai užsispyrusi, giliai užslėpdavau ir ilgai nešiodavau pyktį savyje, todėl turėjau labai daug dirbti, kad to atsikratyčiau. Atidaviau daug vidinių jėgų, kad suformuočiau save tokią, kokia esu dabar. Man vienas žmogus dar jaunystėje yra pasakęs: „Tavyje proto mažiau nei išdidumo.“ Tada kvatojausi, bet paskui rimtai susimąsčiau, ką turiu daryti. Atsimenu, net atsiprašiau tų, kuriuos buvau įskaudinusi. Iš tiesų sunkiausia – nugalėti save. Todėl didžiuojuosi, kad sugebėjau iš savęs išrauti daugelį ydų. Vis dėlto reikia klausyti, suvokti ir nebijoti eiti ten, kur tave veda. Didelė tikimybė, kad tuomet nueisi teisinga kryptimi.
