Ką mano apie jo laukiantį iššūkį ir kas jam yra meilė, papasakojo pats J. Jarutis.
- Atrodo, kad Justinas Jarutis gali būti visoks ir tai jam nekainuoja daug pastangų. Vieną dieną su „Freaks On Floor“ sceną drebinate roko ritmais, kitą jau pristatote solinį albumą, kuriame skamba pop/folk country stiliaus muzika, jums priklauso ir keletas šokių ritmų, dabar ruošiatės dar kitokiam debiutui. Iš kur toks įvairiapusiškumas?
- Jei atrodo, kad daug nekainuoja, reiškia, kad įdėjau daug pastangų, jog taip atrodytų (šypsosi). Kiekviename projekte, kuriame dalyvauju, ar koncerte, kuriame groju, stengiuosi įdėti visą save, atsiduoti ir atlikti viską maksimaliai gerai. O kodėl tiek skirtingų veidų? Todėl, kad pats esu kasdien besikeičiantis. Man patinka labai daug įvairių dalykų ir tuo pačiu daug įvairios muzikos.
- Gerbėjai mato jus koncertuojantį, tačiau teatriniame pasirodyme jūsų matyti dar lyg ir neteko. Ar vaidmuo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ bus nauja patirtis?
- Nevisai. Esu dainavęs roko operoje, kurią statė VU Matematikos fakulteto studentai. Jei neklystu tai vyko 2011 metais. Buvo labai smagi patirtis (šypsosi)! Tačiau šį kartą man mestas rimtesnis iššūkis – ir miuziklas, ir siužetas, ir Romeo vaidmuo visiems labai gerai pažįstamas, todėl tenka dar didesnė atsakomybė viską atlikti puikiai.
- Kada ir kaip, apskritai, pirmą kartą susidūrėte su „Romeo ir Džiuljetos“ istorija?
- Tikriausiai kaip daugelis – mokykloje. Aš visada buvau romantikas, įsimylėjęs. Meilės istorijos man kėlė daug jaudulio. Paauglystėje jos turėjo vieną prasmę, dabar – visai kitą, tačiau lygiai taip pat jaudina.
- Atrodo, kad meilė jums gyvenime labai svarbi...
- Meilė man yra visa ko esmė. Be meilės nebūtų džiaugsmo, nusivylimo ir kitų svarbių dalykų gyvenime.
- Scenoje pasirodysite su Ieva Zasimauskaite. Ką manote apie judviejų duetą?
Tai bus pirmas mūsų bendras darbas. Labai džiaugiuosi, jog turėsiu galimybę dirbti su nuostabiu žmogumi. Mūsų tarpusavio energija tikrai gera, daug juokaujame, abu esame maksimalistai, todėl iš karto nusiteikėme sunkiai dirbti, kad viskas būtų taip tobula, kaip tik įmanoma.
- Miuzikle vien gerai dainuoti neužtenka, svarbūs ir aktoriniai gebėjimai. Galbūt yra tekę mokytis aktorystės? O galbūt vaidyba – visų scenos žmonių gyvenimo dalis?
- Juokinga tai, kad groti gitara ir muzikuoti pradėjau, nes norėjau būti aktoriumi. Žinojau, kad stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją reikia mokėti kažkuo groti. Tėtis namuose turėjo gitarą – pagalvojau, kodėl gi ne. Pasirodo, buvo tik laiko klausimas, kada viskas pasikeis...
Pasirinkau muzikanto kelią, tačiau aktorystė, filmavimasis kine, reklamose ir kitoks darbas, susijęs su vaizdu ir vaidyba, mane lydi visą gyvenimą. Bent tiek, kiek atsimenu (šypsosi). Tikiu, kad lipdami į bet kokią sceną mes visi, artistai ar muzikantai, turime vaidinti – tik vieni daugiau, kiti mažiau. Nors, žvelgiant iš šalies, gali atrodyti kitaip, iš tiesų muzika, teatras, miuziklas, kinas ar opera turi labai daug bendro ir, manau, turėtų papildyti vienas kitą.
- Kaip manote, kas ir kodėl privalo pažiūrėti bei paklausyti roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“? - Jos paklausyti turėtų visi, nes tai nuostabus kūrinys, nemari klasika, kurios klausyti galima dar ir dar kartą ir kiekvieną kartą atrasi kažką naujo, pažvelgsi kitomis akimis. Roko opera perteikiama Romeo ir Džiuljetos istorija tinkama bet kokio amžiaus žmogui, todėl, esu tikras, ja mėgausis tiek jauni, tiek vyresni.
