Kuo užsiimi pastaruoju metu?
Dirbu krašto savanorių pajėgų „Bigbende“ vokalistu, taip pat skiriu laiko savo individualiai muzikinei karjerai, įrašinėju dainą vasarai. Netrukus pradėsiu dalyvauti viename televizijos projekte. Darbų ir veiklos šiuo laikotarpiu tikrai apstu.
Apie ką bus minėtasis televizijos projektas?
Kaip žinia, lietuviams krepšinis yra šventas reikalas, tad ir laida bus apie tai. Rengsime reportažus apie akcijos ,,Varom už Lietuvą" dalyvius. Šio projekto idėja – bus vykdomas krepšinio kelias, kai kamuolį iš rankų į rankas perdavinės tiek vaikai, tiek suaugusieji. Manoma, kad taip bus pasiektas krepšinio kamuolio varymo rekordas.
Ar krepšinis Tau pačiam yra aktualus?
Taip, nes būtent ši sporto šaka yra viena iš nedaugelio, kuri man patinka. Jau nuo mažens žaisdavome su bičiuliais. Pamenu, su klasės draugais susitikdavome prieš pamokas ir lošdavome. Buvome juokingi: prasidėdavo pamokos, kas pabudę, kas žvalūs, o mes sušilę, suprakaitavę ir įkaitusiais veidais.
Ar dabar atsiranda laiko šiai aistrai?
Krepšinis yra dar vienas mano gyvenimo malonumas. Jį pažaidžiu ir dabar, tik sunkiau rasti draugiją. Vieni dirba, kiti turi šeimas, nebe taip paprasta kaip vaikystės laikais.
Be įtempto repeticijų ir koncertų grafiko dar grįžti į televizijos eterį. Kaip suspėji?
Turėjau puikią pamoką įsitikinti, kad penkios minutės yra ta laiko trukmė, per kurią galima daug ką nuveikti. To išmokau tarnaudamas kariuomenėje, ten viskas vyko pagal grafiką, tad dabar, panašu, racionaliau išnaudoju laiką.
Kaip patekai į kariuomenę, kaip Tau sekėsi joje?
Kartais koncertuodavau minėtajame „Bigbende“, tačiau jiems reikėjo pastovaus vokalisto. Jie pasiūlė – sutikau, kaip žinia, joks Lietuvos kariuomenės darbuotojas negali atlikti savo pareigų nepraėjęs trijų mėnesių apmokymo kurso.
Apie ką buvo apmokymai?
Įvairiausi: fizinis paruošimas, pratybos, teorinės paskaitos, vėliau testai. Pastaruosius turėdavau kas savaitę, žodžiu, pasinėriau į visiškai kitokį gyvenimo būdą. Kitaip tariant, atsitraukiau nuo kompiuterio, televizoriaus ir kitų medijų. Pasinėriau į teoriją apie ginklus, karininkų pareigų funkcijas, karo prievoles.
Ar paskaitos buvo Tau įdomios ir naudingos?
Žinoma, kad taip. Pastebiu save, kad nuo to laiko pradėjau kitaip žiūrėti filmus apie karą, karius ir pan. Buvau tris mėnesius, bet puikiai įsidėmėjau, kaip tinkamai turi būti laikomas ir valdomas ginklas. Juokas ima regint filmą, kuriame aktoriai ne pagal taisykles atlieka karinius veiksmus. Žinoma, profesionalių filmų autoriams to netaikau.
Su kokiais sunkumais susidūrei per tą laiką?
Pirmas savaites jaučiau fizinį nuovargį, tačiau vėliau įpratau ir pratimus savo kūnu atlikdavau nesunkiai. Tačiau visiškai kitokia situacija buvo su, atrodo, nereikšmingais, buitiniais dalykais. Pavyzdžiui, visą savo gyvenimą elgiausi taip kaip man patogu: kur noriu, ten ir padedu savo daiktus ar drabužius. O čia, viskas pagal tasykles, privalai išmokti ir žinoti, kaip tinkamai susilankstyti marškinius. To negalėjau pakęsti. Sunku buvo ištverti ir žiemos šaltį, juk pratybos vykdavo ankti lauke, spiegiant žiemos šaltukui.
Ar gavai iš minėtų apmokymų naudos, jei taip, kokios?
Žinoma, kad patyriau daug naudos. Pirmiausia, teko kantriai viska atlikti ir vykdyti. Pats nustebau, koks kantrus galiu būti. Tai pavyksta toil gražu ne visiems. Mūsų gretose buvo 50 žmonių, tačiau apmokymus įvekė ir darbus Lietuvos kariuomenėje gavo 30.
Koks būdavo Tavo laisvalaikis?
Laisvalaikis kariuomenėje – kas tai per dalykas? Dažnai taip juokauju, bet tai nėra juokai. Viskas buvo suplanuota: kada keltis, kada tvarkytis, kada valgyti. Egzistavo konkretus grafikas. Man, meno žmogui, tai buvo sunkiausia. Tiesa, laisvomis akimirkomis situaciją pašvelnindavo išmanusis telefonas. Naudodamasis jo programomis galėjau stebėti video klipus, klausytis muzikos.
Ar dažnai susitikdavai su artimaisiais?
Sekmadieniais ir per šventes. Lankydamas tėvus galėjau pasijausti tarsi rojuje: kada nori guli, kada nori eini miegoti. Ypač didelis malonumas buvo sugrįžti į namus per Kalėdas, jaučiau kaip dėmesio ir rūpesčiu lapino visa šeima.
Kaip reagavo Tavo mergina, dabar jau ir žmona dėl Tavo apsisprendimo?
Juokingai nuskambės, tačiau tuos apmokymus vadinu savo medaus mėnesiu. Taip jau sutapo, kad spalį susituokėme, o jau lapkritį išvykau tarnauti. Bet kuriuo atveju, mūsų santykiams tai nepakenkė.
Vestuvės: kokios jos buvo, ar seniai planuotos?
Jau šešerius metus turiu savo žmogų – Akmėją, neslėpsiu, buvau iš tų, kurie kratėsi vestuvių. Tačiau atėjo laikas, pajutau, kad mūsų santykiai tam subrendo, kad noriu vesti ją, jaučiausi pasiruošęs tam. Norėjau stabilumo.
Kaip pasipiršai savo merginai?
Ar tai buvo romantiška – nežinau, tačiau, kad linksma tai tikrai. Važiavau į oro uostą pasiimti jos sugrįžusios iš viešnagės užsienyje. Pakeliui į namus sustabdžiau automobilį ir vaidinau, kad sugedo. Tačiau tuo metu Akmėja turėjo išvysti ant sniego išmintą užrašą “ar tekėsi už manęs". Taigi, išvydo ir sutiko.
Esi dalyvavęs ir koncertavęs ne vienose vestuvėse, kaip šventei savąsias?
Nesuprantu žmonių, kurie atvyksta pasveikinti jaunųjų ir kritikuoja tai maistą, tai kitus dalykus. Tai juk šventė ne svečiams, o jauniesiems. Būtent jiems turi būti geriausia ir maloniausia. Džiaugiuosi, kad mano buvo jaukios ir paprastos, pajūryje pagal pagoniškas apeigas.
Pajūrys skamba romantiškai, susituokėte vasarą?
Ne, vedybos vyko spalio 2 dieną, kada nebėra to šurmulio paplūdimiuose. Žinoma, rizikavome, nes rudens dienos skirtingos oro atžvilgiu. Tačiau mums labai pasisekė, prie jūros vilkėjome lengvus drabužius, nereikėjo paltų.
Minėjai, kad iškart po vestuvių tarnavai, vėliau prasidėjo darbai, kada Tu ilsiesi?
Apie atostogas kol kas negalvoju, panašu, kad jos bus nebent rudenį. Norėčiau pakeliauti su Akmėja, galbūt tą kaip tik padarysime sutuoktuvių metine proga.
