Populiarumo stoka aktoriui Jokūbui Bareikiui būtų nuodėmė skųstis. Jo pastaraisiais metais visur kaip niekada daug. Vos praėjus naujam lietuviško kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ pristatymui, kur Jokūbas vaidino geriausią Blindos draugą Motiejų, aktorius jau spėjo įkūnyti Tadą Blindą Ramūno Marcinkaus režisuotame muzikiniame spektaklyje, kuriam muziką kūrė pats Andrius Mamontovas. Vilniaus mažojo teatro aktorius nuolat kviečiamas dalyvauti įvairiuose televizijų projektuose, šiuo metu vaidina televizijos seriale „Pavogta laimė“, veda laidą „Neišgalvoti gyvenimai“. Vis dėlto Jokūbas tokio populiarumo nelinkęs sureikšminti: „Taip jau būna, kai pradedi rodytis vienur, pastebi kiti ir tik atsirinkti reikia, kur norėtum, kur galėtum ir spėtum.“ Kai bandau pajuokauti, kad visiškam aktorinės profesijos meistriškumui atsiskleisti trūksta tik sudalyvauti kuriame nors šokių projektų, nes „Žvaigždžių duetuose“ jau dalyvavo, aktorius paaiškina, kad buvo kviestas ir ten, bet dėl laiko stokos atsisakė. Be to, šis projektas Jokūbui nepasirodė itin viliojantis, nes šokti jis niekada nemokėjo.
Jokūbas Bareikis (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Nieko nestebina, kai aktorių vaikas pasuka tėvų pėdomis. Jokūbas – vienturtis aktorių Sauliaus Bareikio ir Danutės Kuodytės sūnus. Bet pats jis sako, kad aktoriaus profesija toli gražu jam nebuvo vienintelė, kur save galėjo įsivaizduoti, kai baigė mokyklą. Galvojo apie žurnalistiką, filosofiją, teisę, net veterinarijos studijas. Atsisakyti humaniškos minties – rūpintis gyvūnais, nusprendė dėl to, kad nesijautė gana stiprus matematikas ir chemikas. Tėvai Jokūbo apsisprendimo nebandė pakeisti. Kaip jis sako, tebuvo patariamasis balsas, pasakė savo nuomonę, nors... ką pasakysi... Jokūbas – teatro vaikas. Nuo pat mažens teatre bėgiojęs ir, galima sakyti, jo užkulisiuose augęs. Lyg gražus vaikystės prisiminimas išlikęs anų laikų Jaunimo teatras, kuriame dirbo abu Jokūbo tėvai. „Ne vienas ten buvau toks aktoriaus vaikas, kurį tėvai atsivesdavo, o paskui tik vakare po visų darbų išsivesdavo. Pažinojau visus teatro darbuotojus, pradedant budinčiaisiais, bufetininkėmis... O kai kuriuos spektaklius žinodavau beveik atmintinai. Man labai patikdavo tokiame ne kartą matytame spektaklyje stebėti žiūrovų reakciją. Pats puikiai žinau, kas po ko seka, kas netrukus įvyks, sėdžiu tarp žiūrovų ir laukiu, ar susirinkusieji nubrauks ašarą, kada pasišnibždės, kada pradės juoktis...“ – prisimena aktorius.
Šiandien Jokūbas save vadina gana atsakingu žmogumi ir mano, kad toks jis, ko gero, buvo nuo pat mažens. „Nežinau, ką iš mano vaikystės ir paauglystės prisimena tėvai, be abejo, kad problemų su manimi kaip ir su visais tokio amžiaus vaikais buvo, bet kiek prisimenu, kažko tokio ypatingo nesu iškrėtęs, visada turėjau vidinį „stop“ – tada pamąstydavau, ar tikrai man taip reikia kažkur veltis. O ir kiemo kompanija buvo panašiai mąstanti, gana kultūringa. Gal kažkur įsiveldavome, bet saikingai, su kitais rajonais nesimušdavome ir po miestą spjaudydami saulėgrąžas nesitrankydavome. Vietoj to geriau žaisdavome futbolą, važinėdavome dviračiais“, – pasakoja aktorius.
Jokūbas Bareikis (nuotr. LNK)
Jokūbas vedė anksti, vos 23 metų, kaip sakoma – „neišsilakstęs“. Tačiau pats sako, kad galima lakstyti ir susituokus. „Jei vedęs pradėsi vienas lakstyti, gali likti nesuprastas“, – juokauja Jokūbas. – „Mes
su žmona visur kartu lakstėme, todėl laiko „išsilakstyti“ buvo į valias, nes pirmasis vaikas gimė po trejų metų.“ Aktorius sako, kad jam juokingai skamba pasvarstymai – vesti ar nevesti, kada vesti, kada susilaukti pirmojo vaiko. „Tokiu dalykų iš anksto neplanuoju. Viskas natūraliai susiklosto, ateina laikas, kai pajunti, nori su tuo žmogumi būti kartu ar nenori“, – prisipažįsta aktorius.
Jokūbas su žmona Dominyka augina dvi dukras. Vyresniajai Barborai – šešeri, mažajai Severijai – dveji. Paklaustas, kiek dukros mato užimtą tėtį, Jokūbas net nustemba: „Yra dar labiau užimtų tėvų. Kai nori, laiko atrandi... Aišku, būna, kad po darbo grįžęs tik prisėdu prieš mergaitėms užmiegant ir pasišnekame. Būna taip, kad visą dieną galiu joms skirti. Būna, kad tik nuvežu į mokyklą, parvežu ir paleidžiu, o kitą kartą sėdame ir kartu ruošiame pamokas, paskui su Barbora einame prie fortepijono. Ji lanko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kur mokosi groti fortepijonu.“ Ar norėtų ateityje dukrą matyti dainuojančią, muzikuojančią, Jokūbas kol kas negali atsakyti. „Man rodos, tėvų pareiga – ne savo svajones per vaikus pildyti, o laiku duoti patarimą. Nemanau, kad dėl to, jog pats mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ir dukra privalo ten mokytis. Tiesiog pastebėjau, kad ji neužsičiaupdama dainuoja, valgo ir tuo pat metu ritmą muša... Pamaniau, reikia pabandyti, o toliau norės muzikuoti – valio, nenorės – irgi nieko tokio. Tiktai nenorėčiau kada nors užsigraužti, kad vaikas rodė visus ženklus, o mes, tėvai, nepastebėjome“, – atvirai sako aktorius.
Apie mažosios Severijos gabumus Jokūbas kol kas nieko negali pasakyti, bet prisipažįsta, kad antrąjį vaiką auginti daug lengviau nei pirmąjį. Kantrybė atsiranda su amžiumi.
Dominykos ir Jokūbo šeimoje mamos ir tėčio pareigų nėra: kas ką gali, kuris ką spėja... Jokūbas įsitikinęs, kad moteriai ir taip pareigų gamta davė daugiau: išnešioti kūdikį, pagimdyti. „Nesvarbu, jei žmona būtų išėjusi motinystės atostogų, o aš dirbčiau. Ji irgi tuo metu dirba, bet dar ir pietus pagamina.“
Mantas Jankavičius ir Jokūbas Bareikis (nuotr. „Tauras Films“)
Dominykos profesija su aktoryste niekuo nesusijusi. Ji Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė verslo administravimo magistrantūros studijas ir dirba valstybinėje tarnyboje. Prieš septynerius metus jauna šeima buvo radikaliai pakeitusi profesijas – išvyko į Angliją, nes norėjo užsidirbti pinigų vieno kambario butui. Ten įsidarbino vie-name Londono viešbučių. Jokūbas dirbo registratūroje, o žmona tvarkė viešbučio kambarius. Taip dešimt mėnesių. Kai Dominyka suprato, kad laukiasi, pora nusprendė grįžti į Lietuvą. „Norėjome, kad vaikas gimtų Lietuvoje“, – sako Jokūbas. Vieno kambario butui šeima užsidirbo. Po kurio laiko įsigijo ir trijų kambarių butą Antakalnyje, kur dabar gyvena. „Jokių aukso kalnų užsienyje per dešimt mėnesių neuždirbsi, net nelabai ką pamatysi, ypač jei išvykai tikėdamasis kuo greičiau užsidirbti. Taigi dirbi ir taupai. Teko dirbti po 12–16 valandų per parą. Jei būtume apsisprendę likti visam, greičiausiai būtume nepasilikę Londone, o kraustęsi į kokį mažesnį miestelį. Londonas per daug judrus. Tame nuolatiniame ir, kaip mums kartais atrodydavo, beprasmiškame judėjime pasijunti lyg skruzdėlė. Užtai kai grįžome į Vilnių, pasijutome lyg atvykę į kažkokį parką – tiek erdvės, ramybės...“
Jokūbas yra girdėjęs, kad emigravęs žmogus adaptuojasi trimis periodais. Pirmasis prasideda vos atvykus: jei tau pavyksta įsidarbinti, įsikurti, iš pradžių viską matai lyg pro rožinius akinius. Po trijų–keturių mėnesių tai neišvengiamai baigiasi ir prasideda rutina, dažniausiai lydima nostalgijos. Na, o trečiasis periodas ateina tada, kai pagaliau susitaikai, apsipranti ir pradedi jaustis lyg būtum savo vietoje... Aktorius mano, kad iškentė du pirmuosius periodus, o paskui mintys pradėjo vesti atgal, namo: „Buvome jauni, pati ta „žalia“ pradžia – ką tik baigę mokslus, Mažasis teatras, kuriame dirbau, tuo metu kėlėsi į naujas patalpas – buvo štilis. Vis dėlto, kad ir kokia situacija būtų mūsų šalyje, būdamas Londone susimąsčiau, kad iš Lietuvos gal ir gali pabėgti, o nuo savęs? Nuo savęs pabėgti daug sudėtingiau...
Šiandien Jokūbas įsitikinęs, kad turi daug. „Turiu beveik viską, ką norėjau turėti – bent jau užuomazgas. O kiek tą siūlą pavyks toliau vynioti, pamatysiu“, – sako jis. Jeigu reikėtų išvardyti tuos turtus, Jokūbas pradėtų nuo šeimos – Dominykos, Barboros, Severijos. O paskui... teatras. Kad ir kokių pamąstymų apie aktoriaus profesijos nesaugumą, galbūt ir laikinumą būta, jos Jokūbas į jokią kitą nekeistų. Aktoriaus ir žiūrovo ryšys, kuris vaikystėje vertė stebėtis, šiandien leidžia patirti pačias maloniausias akimirkas. „Kai esi ant scenos, jauti, kad tave girdi, klauso nuščiuvę, gaudo kiekvieną žodį, kai paskui mąstai, kad galbūt išeis pasikeitęs žiūrovas, apima toks jausmas... Kur daugiau tai patirsi?..“ – retoriškai klausia aktorius.
Užklausus apie miuziklą „Tadas Blinda“, Jokūbo akyse atsiranda kažkas naujo – šiluma, pagyvėjimas. Nors tai jau antras miuziklas jo gyvenime (pirmasis – „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur aktorius atliko Mer-kucijaus vaidmenį), Jokūbas tai vadina iššūkiu. „Nesu profesionalas, todėl dainuodamas daug mažiau savimi pasitikiu nei vaidindamas. Muzika yra muzika, čia nei kažką nutylėsi, nei ką nors pakeisi – atsistojai ant scenos ir rodyk, ką sugebi... Svajoju kada nors patobulinti savo gebėjimus pas profesionalą, bet tai tik kada nors, nes kol kas laiko tam neatrasčiau“, – prisipažįsta aktorius.
Laiko vis trūksta. Ne tik muzikai, bet ir poilsiui. O jeigu atranda – mieliausiai ilsisi namie, gamtoje. „Kad pailsėtum, nieko ypatingo nereikia – išvažiuoji kažkur su nakvyne, kūreni laužą, kapoji malkas, žiūri į dangų... Na, dar kai žvejoju...“ – sako jis.
