Prisipažinkite, jei kada prasilenkiame gatvėje su labiau nei labai raumeningu vyru, tiesiog negalime atplėšti akių. Vieni dėl to, kad gražu, kiti – todėl kad neįprasta. Treti – kad iš viso nėra matę profesionaliai kultūrizmu užsiimančio žmogaus ne televizoriaus ekrane. O dabar pabandykite įsivaizduoti su jumis prie vieno staliuko sėdinčią labiau nei labai raumeningą... moterį. Taigi, man taip pat reikėjo kelių sekundžių sutramdyti nuostabą. „Tiesiog neįtikėtina!“ – tesugebėjau išlementi.
Su kultūrizmo žvaigžde, praėjusių metų pabaigoje vykusio pasaulio kultūrizmo čempionato nugalėtoja Elena Stasiukyniene ir jos treneriu Rinaldu Česnaičiu susitikome kaip tik tą dieną, kai Kūno kultūros ir sporto departamente jiems pagaliau buvo įteikti apdovanojimai už iškovotas pergales. Turint omenyje, kad Lietuvoje atsiradus kūno rengybai moterų kultūrizmas tapo nykstančia kategorija, tai didelis įvykis.
„Patikėkite, Elena turi tiek valios ir užsispyrimo, kiek 15 vyrų kartu sudėjus... – taip apie ištikimą mokinę pasakojo treneris Rinaldas. – Dauguma net neįsivaizduoja, ką tai reiškia, koks sunkus ir ilgas darbas, kiek pastangų reikia įdėti ir atsidavimo... Maža to, juk net elementarių žinių trūksta, kaip paruošti moterį kultūristę, neturime pakankamai literatūros, iš kurios galėtume mokytis. Juk moters organizmas veikia visiškai kitaip nei vyro. Kad Elena pasiektų tokį rezultatą, kurį vyras pasiekia per tam tikrą laiką, jei reikia įdėti keturis kartus daugiau pastangų. Kita vertus, moters organizmas kitaip reaguoja į krūvius. Kiekvienas pasiruošimas varžyboms – eksperimentas. Kiekvieną kartą bandome vis kitus derinius, reguliuojame mitybą, krūvius, net miegą. Galima sakyti, dirbame su organizmu kaip alchemikai laboratorijoje...“
Elena pritariamai šypsosi, o jos akyse spindi laimės žiburėliai. Nieko keisto, juk šiandien jai svarbi diena. Kita vertus, žinodamas jos sportinės karjeros istoriją, negali patikėti, kad prieš dešimt metų Elena buvo nugaros skausmų iškamuota rusų kalbos mokytoja vienoje Marijampolės mokyklų. Nesulaukusi pagalbos iš gydytojų, vieną dieną moteris pravėrė sporto klubo ,,Tauras“ duris.
,,Apie kultūrizmą žinojau tik tiek, kiek rašydavo spaudoje, o joje rašydavo labai mažai“, – pasakoja prieš dešimt metų sportuoti pradėjusi ir neįtikėtinų rezultatų pasaulio prestižiniuose kultūrizmo čempionatuose pasiekusi Elena. Dabar
E. Stasiukynienė su džiaugsmu prisimena pirmąją treniruotę, kuri lėmė tolimesnį moters gyvenimą. Šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu E. Stasiukynienės gyvenimą apsuko nelaimingas įvykis kelyje. Tuomet moteris patyrė stiprią stuburo traumą.
,,Gydytojai nesuteikė jokių garantijų, kad ateityje palengvės. Nuėjau sportuoti, nes tai buvo vienintelė galimybė pagerinti sveikatą. Pasisekė sutikti Rinaldą, kuris dirbo sporto klube treneriu. Tik jo dėka atsistojau ant kojų, įsivažiavau. Vėliau treneriui išsiverkiau, kad mane paruoštų bent vienoms varžyboms. Tiesa, iš pradžių Rinaldas į mano užsidegimą profesionaliai sportuoti žiūrėjo skeptiškai... „Pažiūrėk į pasą, Elena...“ sakė jis“, – nusijuokė E. Stasiukynienė.
Dabar, prabėgus dešimčiai metų nuo pirmojo svarmens kilstelėjimo, Elenos sportiniai rezultatai įvertinti ne vienu prestižiniu medaliu. Būtų sunku visas jos pergales išvardyti... Europos čempionato auksas porų kategorijoje (su Dariumi Minkevičiumi) 2008-aisiais Ispanijoje, bronzos medalis Pasaulio moterų kultūrizmo čempionate 2009-aisiais Italijoje, sidabro – 2010-aisiais vykusiame Pasaulio čempionate Turkijoje. Pasaulio kultūrizmo čempionė sportuoja geriausiu Lietuvoje tituluojamame Marijampolės kultūrizmo klube ,,Tauras“. Čia ji praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.
Per metus šiek tiek atsipalaiduoti galinti daugiausia du mėnesius, kultūristė kiekvieną dieną keliasi šeštą ryto ir dieną pradeda nuo avižinių dribsnių lėkštės. Po trijų valandų E. Stasiukynienė privalo valgyti dar vienus pusryčius, o nuo dešimtos dvi su puse valandos treniruojasi sporto salėje. Žinoma, norint pasiekti tokių rezultatų, tenka tiesiog gyventi sporto salėje. Elena šypsosi, kai nustembu sužinojus, kad ji treniruojasi praktiškai kiekvieną dieną ir po kelis kartus. ,,Profesionalus sportas – gyvenimo būdas. Tiesiog nebeįsivaizduoju savęs gyvenančios kitaip. Man sporto salė – beveik kaip antri namai. Labai laikausi režimo ir atiduodu daug jėgų. Ar man sunku? Nesunku, nes tai mano pasirinkimas ir milžiniškas noras dalyvauti varžybose. Man tiek patiko pirmosios varžybos, kad net sunkiausiais periodais nebūna sunku. Pagrindinis mano tikslas – kiekvienose varžybose siekti maksimalaus rezultato“, – pasakoja E. Stasiukynienė.
Metro ir šešiasdešimt aštuonių centimetrų ūgio moteris per dešimt metų prisiaugino apie dvylika kilogramų raumenų. ,,Kai atėjau į klubą, svėriau penkiasdešimt vieną kilogramą. Buvau kaip šakaliukas. Bet svorį dabar vadiname truputį kitaip. Sakome, kad grynų raumenų, varžybų masės, lipdama ant scenos turiu šešiasdešimt tris kilogramus. Per dešimt metų užsiauginau dvylika kilogramų raumenų. Tačiau svarbiausia – jaučiuosi puikiai, pamiršau visus skausmus. O ir nuotaika visai kita. Ypač, kai sulauki ilgai siekto rezultato... Tada apima tokia euforija!“ – pasakojo moteris.
Kalbėdama Elena pabrėžia, kad nieko nebūtų pavykę pasiekti, jeigu ne treneris Rinaldas. „Žinote, tai be galo charizmatiškas žmogus. Na, tiesiog neįmanoma neužsidegti sportu su juo pabendravus. Tiek nuoširdaus atsidavimo mokiniams, tiek dėmesingumo, svarbiausia – profesionalių žinių jis kiekvienam atiduoda asmeniškai, per kiekvieną treniruotę... Būna, kad pats sportuojantis pamiršta, kas jo programoje tą dieną numatyta. Rinaldas viską atsimena. Jis tiesiog gyvena sporto salėje. Kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Štai ir dabar, po apdovanojimų, po interviu skubame atgal į Marijampolę. Klausiate, ar švęsime apdovanojimą? Lekiame į sporto salę! Kas jau kas, o aš tai puikiausiai žinau. Per šitą dieną, kol buvome sostinėje, trenerio jau spėjo pasigesti“, – šypsosi Elena.
Šiltai atsisveikiname, o išsiskiriant tiesiog negaliu atsispirti pagundai nepaprašius paliesti Elenos rankos dvigalvio raumens. „Aš dabar ne varžyboms tinkamos formos...“ – nusijuokia kultūristė.
Na, jeigu taip atrodo „ne varžyboms tinkama forma“, man lieka tik dar kartą suglumti. Svarbiausia, kad pabendravus su žmonėmis, kurie iš tiesų nuoširdžiai užsidegę tuo, ką daro, lieka toks šiltas, geras jausmas, o juo taip norisi dalytis.
Eglė Zubkauskaitė
